Justė Karpavičiūtė
„Jei pogrindį smarkiai nušvies, jo nebeliks. Be to, dauguma veiklų yra nelegalios. Nebūtina pažinoti piešėjų ar jų gaujų, kad suprastum jų piešinius, istoriją ir evoliuciją. Viskas yra ant sienos, bet tam reikia akylumo ir pastabumo“, – tai priežastis, kodėl apie graffiti subkultūrą žinome nedaug, išsakyta vieno jos atstovų.
Vystydamasi grafičių subkultūra išsišakojo į daug krypčių – vis dar išliko nelegalus grafitis, atsirado street art‘as, lietuviškai vadinamas gatvės menu, greta to – komercinis grafičių naudojimas, verslo forma atliekant individualius užsakymus ir dekoruojant pastatų interjerą ar eksterjerą. Neišvengta ir grafičio technikos kaip kūrybiškumo skatinimo metodo. Mindaugas Tiknius, buvęs grafičių piešėjas, šiandien Vilniuje įsikūrusiame Lietuvos vaikų ir jaunimo centre jaunuolius moko piešti grafičius ir gatvės meno kūrinius. Jis sako, kad tai priemonė, padedanti skatinti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą, neįspraudžiant jų į mokyklinio ir akademinio piešimo rėmus.
Grafičių subkultūra kelia ne vieną konfliktą visuomenėje. Patys grafičių piešėjai konkuruoja tarpusavyje, nuolat „kariauja“ su teisėsauga ir, dažnai, su užrašus ant sienų keikiančiais miestų gyventojais. Vis dėlto grafičių subkultūra pykdo ir kuria temas diskusijoms dar vienai grupei žmonių – architektūros tyrinėtojams.
Nepriklausomybės paskelbimas Lietuvoje nulėmė naujų madų vėjus iš Vakarų, atpūtusius ir masyvią hiphopo kultūrą. Muzika, riedlentės, apdribę rūbai ir, žinoma, grafičiai – visa tai neilgai trukus apžavėjo jaunus lietuvius ir tarsi pastūmėjo save išreikšti nelegaliai ant miesto sienų purškiant dažus. Tai buvo grafičių subkultūros Lietuvoje pradžia, apie kurią papasakoti sutiko Lietuvoje žinomas buvęs grafičių scenos dalyvis, pravarde Plūgas.
Nors pirmaisiais grafičiais galima laikyti ir piešinius urvuose, šios subkultūros judėjimo pradžią akivaizdžiausiai žymi pirmosios jos apraiškos JAV. 8 dešimtmetyje čia grafičiai prasidėjo nuo politinių aktyvistų užrašų ant sienų ir tokių gaujų kaip „Savage Skulls“ (liet. „Laukinės kaukolės“), „La Familia“ (liet. „Šeima“) ir „Savage Nomads“ (liet. „Laukiniai klajokliai“) teritorijų žymėjimo. Vėliau palaipsniui tai išsivystė į šiandieninį grafitį – įvairiakryptį, daugiatikslį ir skirtingą. Ne visada susimąstome, kodėl grafičiai atsiranda, kas juos piešia, dažniau vertiname, grožimės ar burnojame. O užkulisiai labai įdomūs ir juos analizuojantys sociologai pateikia ypatingų įžvalgų.
Eilinio jauno žmogaus paklausus, su kuo asocijuojasi sąvoka „Jaunimo politika“, pasigirsta daugybė atsakymų: korupcija, Seimas, mokinių parlamentas, studentų atstovybė, „plepalai“. Dažniausiai asociacijos turi neigiamą atspalvį ir visai nesunku atspėti, kodėl. Vis dėlto ši sąvoka nėra tas pats, kas neigiamą prasmę Lietuvoje įgavęs žodis „politika“, o ką reiškia „jaunimo politika“ vertėtų suprasti visiems Lietuvoje gyvenantiems jauniems žmonėms. Kodėl? Nes jauno žmogaus pilietiškumas prasideda nuo susipažinimo su jaunimo politika ir žinojimo, kaip būdamas moksleiviu, studentu ar jaunu darbuotoju jis gali dalyvauti aktualių sprendimų priėmimu regiono ar nacionaliniu lygmeniu.
Spektaklių metu scenoje įprasta matyti vaidinančius aktorius, jų emocijas, santykius, įvykius. Karolina Žernytė, lėlininkė ir aklųjų teatro pradininkė, sako, kad viena didžiausių dabartinio teatro problemų yra per didelis dėmesys aktoriui ir per maža tarnystė žiūrovui. Būtent ši problema aktorę paskatino imtis kurti iš pirmo žvilgsnio utopinį teatrą – spektaklius neregiams. Skamba neįtikėtinai, tačiau jau ne viena teatro scena Lietuvoje ir Rusijoje buvo skirta regėjimo negalią turintiems žmonėms, kur teatras yra nematomas, bet jaučiamas.
Skirtingomis spalvomis ir formomis kalbančios sienos yra vienas gyvo miesto įrodymų. Šokiruojantys, žavintys, kartais verčiantys susimąstyti grafičiai skirtingose Vilniaus erdvėse, ne visiems ir ne visada pastebimi. Juk būna, kad milijoną kartų eini ta pačia gatve ir tik milijonas pirmąjį atkreipi dėmesį į piešinį ar užrašą ant sienos, kuris ten yra jau ne vieną dieną.