Karolis Vyšniauskas
Suomių gotikinio roko grupė HIM scenoje širdis daužo jau 23-ejus metus, tačiau per tą laiką tik kartą buvo Lietuvoje, ir tai buvo seniai. Jau už poros savaičių jie sugrįžta – koncertuos rugpjūčio 15-17 dienomis vyksiančiame „Karklės“ muzikos festivalyje. „Bus gerai“, – užtikrina grupės vokalistas, tamsiosios muzikos ikona Villie Valo.
Prancūzų ex-metalistai „Alcest“ šiuo metu yra tapę viena svarbiausių alternatyvios muzikos grupių pasaulyje. Penktadienio vakarą jie koncertavo Vilniuje, klube „New York“. Lydimi apšildžiusiųjų britų noisepoperių „The Fauns“ ir Suomijos psichodelinių folkloristų „Hexvessel“ jie suvienijo tiek sunkiosios muzikos klausytojus, tiek indie vaikus, paversdami tai vienu gražiausių muzikinių įvykių Lietuvoje, kokius tekę matyti pastaraisiais metais.
Pirmą kartą apie Aistę Jakimavičiūtę parašėme praėjusią vasarą, kai vieną birželio dieną draugai lyg susitarę feisbuke pasidalijo idiliška „Chevrolet“ reklama su daug jaunų besišypsančių žmonių, sakančių, kad svajonės pildosi. Ne iš karto supratome, kad tą reklamą sukūrė Lietuvos studentai. Atrodė per daug kokybiška. Neoficialiais duomenimis, konkurso, kuriam ji ir buvo sukurta, reklama nelaimėjo, „nes buvo per profesionali“. Aistė buvo jos režisierė.
Įsielektrinusiais plaukais sulaukėme pavasario ir drauge naujausio sintetinio numerio. Kai atsigaunanti gamta gieda holistines giesmes, mes traukiamės iš spintų žiemos laimikius – ne pačių gryniausių medžiagų retro sukneles ir krūtinę išryškinančius netrikotažinius „Adidas“ džemperius. Ir kai visai natūraliai aplink pradeda čirkšti sugrįžę sparnuoti emigrantai, su bičiuliu lauko kavinėje gurkšnojame šaltos kavos ir išmetamųjų dujų kokteilį. Gerai, perkelkime šį susitikimą į patį ekologiškiausią pasaulio tašką ir paklauskime savęs, kiek procentų natūralumo mūsų pokalbyje, mūsų santykiuose. Esame strigę urban kultūroje ir mažai čia ką bepakeis produktų etikečių analizavimas ar palangių želdinimas prieskoniais. Nepaneigsite – mus, betono vaikus, senamiesčio smogas dažnai įkvepia labiau už jūros ošimą…
Drauge su stenančiu pavasariu prisivalgę spalvotų kiaušinių kitą savaitę po Vilnių ir Kauną išplatinsime itin margą Laikas.lt žurnalo numerį – SINTETIKA. Trumpai, ką rasime vartydami niekada blogai nuotaikai nepasiduodančius naujus puslapius.
Šiandieninėje „Penktadienio DJ“ rubrikoje išskirtinai jums, skaitytojai, skirtas grojaraštis iš ištikimo Laikas.lt bendražygio, muzikos žurnalisto ir apžvalgininko, „Žinių radijo“ laidos „Muzikos spektras“ vedėjo Karolio Vyšniausko. Jis – nuolatos ieškantis ir atrandantis muzikinius perliukus ar dar nenugludintus deimantus. Muzikos virtuvėje sukiojasi ne tik šokoladukų iš spintelės pasiimti, bet godžiai ieško bei gerai užuodžia ir įmantresnius delikatesus. Tikėtina, kad šis penktadienio 10-ies dainų mix’as praturtins kieno nors fonoteką ir tikrai pasakys kažką naujo.
Mylintiems muziką, 2013-ieji yra dėkingi metai: muzikos kiekis ir jos pasiekiamumas dabar yra didesnis nei bet kada istorijoje. Tik problema, kad pačios muzikos vertė nukrito iki maždaug tiek, kiek kainuoja dainos klipo peržiūra „YouTube“ – nulio. Tuomet kaip šiame versle uždirbami pinigai?
Ženklų, kad į miestą jau atėjo pavasaris – kiekviename žingsnyje: daugiau dviratininkų, mažiau kepurių ir striukių, daugiau meilės. Tačiau tikrasis pavasaris neprasideda tol, kol neįmetama pirmoji moneta į gatvės muzikanto kepurę ar gitaros dėklą. Kai išgirsti Pilies gatvę skambant – dažniausiai tai įvyksta kovo pabaigoje – žinai, kad žiema jau įveikta. Bet šiandien ne apie muziką. Šiandien apie monetas.
O monetų nėra daug. Bent jau nepakankamai, kad gatvėje muzikuojantieji galėtų verstis vien grojimu ir nesukti galvos, kaip sumokėti buto nuomą. Yra tų, kurie gali, pavyzdžiui Robertas Burckas, geriau žinomas kaip „Naked Cowboy“. Tiesa, jis gyvena Niujorke ir groja prisidengęs tik apatiniais, kaubojiškais batais ir skrybėle. Ir taip jau 14 metų, bene kasdien, centrinėje miesto aikštėje. Skaičiuojama, kad per metus jis uždirba 250 tūkst. JAV dolerių.
Lietuvos miestai gatvės muzikantams ne tokie palankūs. Čia mažiau praeivių, trumpesnis grojimo sezonas, o dėl poros rusų folkloro perlus grojančių apgirtusių bardų ir įkyriai pinigų prašančių, bet mažai ką pasiūlyti turinčių pseudopankų grupelių gatvės muzikanto statusas Lietuvoje yra nuvertintas.
Vis dėlto grojančių yra, kaip ir jiems aukojančių.
Per valandą – iki 300 Lt
„Lietuvoje per valandą surenku 50–300 Lt. Kai grojau Vokietijoje – per pusvalandį surinkdavau 100 eurų, Olandijoje – 15 eurų. Gal netinkamą vietą ten buvau pasirinkusi“, – sako aštuonerius metus gatvėse gitara grojanti Ugnė Valinčiūtė. Jos repertuare – „Coldplay“, „Kings of Leon“, „Radiohead“ ir kitų modernių roko grupių kūriniai.
„Galima tikrai nemažai užsidirbti. Žinoma, turi kažkuo sužavėti žmones – ne tik grojimo ypatumais, bet ir balsu. Be to, svarbu pasirinkti „judrią“ vietą“, – detales atskleidžia Ugnė.
Atrodytų, įspūdingos sumos. Tačiau muzikuoti gatvėje nėra tas pats, kas dirbti biure nuo 8 iki 5. Groti ir dainuoti praktiškai gali iki trijų valandų per dieną. Antraip rizikuoji susigadinti balsą, o ir pirštai vėliau pradeda nebeklausyti. Be to, šiame „versle“ itin daug lemia atsitiktinumai. „Kartą Palangoje už vieną dainą davė 200 eurų!“, – prisimena Ugnė. Štai ir visos savaitės uždarbis.
Sėkmės receptas: maža mergaitė, grojanti ne gitara
Dažnai muzikos kokybė nėra tiesiogiai susijusi su uždirbta suma. Yra dešimtys faktorių, kurie priverčia praeivius išsitraukti pinigines. Ir tai nebūtinai yra profesionalus grojimas ar dainavimas.
Dvejus metus gatvėse gitara džiazą grojantis Vadimas Stankevičius pusiau ironizuodamas, pusiau rimtai pateikia formulę. Įsivaizduokime, kad yra suma „x“, kurią gali uždirbti potencialus gatvės muzikantas, ir stebėkime, kaip ši suma kinta keičiantis pačiam muzikantui.
„Jei groja mergaitė – tuomet plius 50 proc., jei ji maža – dar plius 50 proc. Jei groja graži panelė – plius 200 proc. Jei ji dar ir dainuoja – plius 150 proc. Jei groja ne su gitara – plius 50 proc. Jei atrodo kaip vargšelė – plius 150 proc. Jei groja berniukas – jau minus 20 proc. Jei suaugęs vyras – minus 40 proc. Jei jis groja vienas – minus 80 proc. Jei groja su gitara – minus 80 proc. Jei nedainuoja – minus 100 proc. Žiauri tiesa!“, – šypsosi Vadimas.
Jo manymu, didžiausia problema, kad praeiviai vertina pastangas, o ne rezultatą. Dėl to daug dėmesio ir pinigų sulaukia, pavyzdžiui, prastai grojantys, bet labai besistengiantys maži vaikai.
Pats Vadimas atitinka beveik visus „minuso“ kriterijus, tad konkurenciją išlaikyti bando grodamas kartu su fleitininku. Fleita – neįprastas instrumentas, patraukiantis praeivių akį ir ausį. Kaip ir akordeonas, saksofonas, smuikas. Ar jais grojama kokybiškai – vėlgi ne taip svarbu.
Vidutinis Vadimo uždarbis grojant dviese – 50–150 Lt per 3–4 valandas. Netikėta tai, kad, muzikanto teigimu, nebūtinai geriausia groti tada, kai daugiausia praeivių.
„Kai šilta, daugiausia žmonių pasirodo vidudienį, nuo 12 val. Bet tada meta labai retai. O vakare, apie 22 val., kai žmonių visai nedaug, meta beveik kiekvienas. Galbūt tai alkoholio poveikis, o galbūt suveikia mąstymas, kad kas gi kitas įmes – juk nieko aplinkui nėra“, – svarsto muzikantas.
Po 1,5 metų jis baigs muzikos studijas ir taps profesionalu. Šiuo metu pašnekovas yra pradėjęs groti džiazo grupėje, koncertuoja kavinėse, restoranuose. Ar ir toliau gros gatvėje, jis kol kas negali atsakyti.
Nori pagroti Amsterdamo centre – lauk eilėje
Dar vienas itin aktyvus Vilnius gatvės muzikantas – „The Beatles“ dainų repertuaru garsėjantis Romanas Gorodeckis, geriau žinomas Holmso pseudonimu. Profesionalus programuotojas šiuo metu gyvena Olandijoje, Amsterdame. Kai nedirba kompiuteriu, Holmsas eina į atokesnes miesto gatves ir per porą valandų grodamas surenka iki 40 eurų. Yra bandęs ištempti ir iki penkių valandų, tačiau 50 eurų ribos viršyti nepavyko.
Lietuvoje šio muzikanto uždarbis – panašus, tik kita valiuta: „Priklauso nuo sezono. Vasarą, kai atvažiuoja daug turistų, per valandą pavyksta „padaryti“ 40–50 Lt. Ne sezono laiku – duok Dieve, 20–30 Lt.“
Didesnį honorarą jis galėtų gauti grodamas pačiame Amsterdamo centre, tačiau ten laukia konkurencija. „Norint pagroti centrinėse aikštėse, reikia laukti eilėje. Ir jei jau nusprendi tai daryti, turi būti pasiruošęs nuotaikingai ir be klaidų atlikti visą programą. Neturi teisės prarasti žiūrovų, nes jei išeina bent penki, išeina ir visi kiti“, – sako Holmsas.
Amsterdamo aikštėse groja palyginti aukšto lygio muzikantai. Jų uždarbis siekia nuo 100 iki 300 eurų per valandą, tačiau šių pinigų neskubama išleisti. Dažniausiai didžioji dalis uždarbio atidedama žiemai, kad būtų galima iškeliauti groti į šiltesnius kraštus. Šiame mieste nemažai gatvės muzikantų grodami išgyvena visus metus.
Gali susidaryti įspūdis, kad gatvės muzikantams pati muzika – antraeilis dalykas. Tarsi svarbiausias rodiklis būtų uždirbti pinigai, viskas daroma tik dėl jų. Tačiau bent jau Lietuvos muzikantų atveju, atrodo, yra priešingai. Tokią mintį diktuoja ne tik ribotas kalbintų muzikantų uždarbis, bet ir jų repertuaras. Nė vienas iš pašnekovų nepataikauja publikai dainuodamas „Ilgą kelią“, o bando supažindinti vilniečius su gan rafinuota muzika, nesvarbu, ar tai būtų Ugnės „Coldplay“, Vadimo bossa nova ar Holmso „The Beatles“.
Be to, kaip teigia Holmsas, jei eini groti, nes labai reikia pinigų – lyg tyčia jų niekas neįmeta.
„Kai grojimas tampa darbu, o ne malonumu, mažėja ir uždarbis. Tai man pasitvirtina kiekvieną kartą, kai išeinu groti vien dėl pinigų“, – prisipažįsta šešerius metus gatvėse grojantis muzikantas.
Stereotipai nesusiformuoja be priežasties. Požiūris į roką, kaip „vyrų reikalą“, turi pagrindą. Kas yra ryškiausios pasaulio roko ikonos? Pažiūrėkime į ikonas kuriančių ir įtvirtinančių nuomonę. Pavyzdžiui, į elitinį JAV muzikos žurnalą „Rolling Stone“ ir jo visų laikų geriausiųjų sąrašus. Grupių/atlikėjų top dvidešimtuke – viena moteriška pavardė, geriausiųjų dainininkų – dvi. Į gitaristų topą dairytis net neverta – moterų nėra ne tik 20-uke, bet ir 70-uke.
„Gyvename laikmečiu, kai niekas nežino, kaip muzikos pasaulis atrodys ateityje. Mes visi vaikštome tamsoje ir tik bandome nuspėti, kas gali atsitikti, – filme apie kūrybinių industrijų kaitą „PressPausePlay“ kalba JAV repo muzikos prodiuseris Hank Schocklee. – Bet būtent dėl to tai yra taip įdomu.“