kino teatrai
Jau rytoj prasidėsiantis 18-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ parengė ypatingą dovaną festivalio gerbėjams. Atidarymo dieną, kovo 14-ąją, bilietus į net trejų rūšių filmus bus galima kino teatruose įsigyti gerokai pigiau. Festivalis „Kino pavasaris“ turi dar vieną staigmeną žiūrovams. Atidarymo filmą rytoj pirmieji pamatys ne tik festivalio svečiai, bet ir gerbėjai – filmo „Kvartetas“ seansai vyks vienas po kito.
Trečiasis „Viasat komedijų festivalis“, prisijungęs šiais metais prie festivalio „Kino pavasaris“, sulaukė daugiau nei 13 tūkst. žiūrovų – pustrečio karto daugiau nei pernai. Populiariausias festivalio filmas – prancūzų juosta „Neliečiamieji“ – pelnė ir viso „Kino pavasario“ publikos simpatijų prizą. Nespėjusieji pamatyti šio nuotaikingo filmo, turėtų suskubti, nes ši rekordus sumušusi juosta sugrįžta į didžiuosius ekranus.
Gyvename permainingais laikais – ekonominis sunkmetis negailestingai priverčia uždaryti muzikos prekių ir vaizdo nuomos parduotuves, interneto laisvę ir piratavimą grasoma žaboti kontraversišku įstatymu. Kaip šių perversmų fone sekasi išgyventi Lietuvos kino teatrams, kuriems dabar, panašu, atėjo didžiausių išbandymų metas?
Tadas Blinda ir animacija
Kol piratai dar piktnaudžiauja galimybėmis nevaržomai siųstis filmus internetu, kino teatrams tenka vis vikriau suktis norint pritraukti žiūrovų ir uždirbti pelno. Natūralu, kad čia, kaip ir visur, pataikaujama masėms. Net nepažvelgus į 2011 m. pelningiausių šalyje filmų dešimtuką, galima nujausti, jog, kaip visuomet, gigantai ir jų diktuojamos mados karaliauja viršūnėje – išties čia dominuoja lietuviškai dubliuota animacija ir istorinis nuotykių epas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.
Didžiausio Lietuvoje kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas pramoginio, neįpareigojančio kino, komedijų populiarumą aiškina paprastai – žiūrovų noru pabėgti nuo niūrios tikrovės ir neigiamos informacijos srauto žiniasklaidoje.
„Vyraujant visuotiniam negatyvui visuomenės informavimo priemonėse, atsiranda poreikis kokybiškai pramogai – pageidautina, ne užsienietiškai. „Tadas Blinda“ tarsi nusiuntė telegramą vietiniams kino kūrėjams, kad kinas, atsižvelgiantis į žiūrovą, gali būti atlygintas dėmesiu, lojalumu. Visi mokesčiai ir kitos jo pajamos liko šalyje – kaip ir, beje, dubliuotos animacijos“, – milijonus kino teatrams uždirbusių filmų sėkmę komentavo G. Plytnikas.
Nepamirštamas ir nepriklausomas kinas
Tačiau netirštinkime spalvų – nepriklausomas kinas, aukštesnę meninę vertę turintys ir festivaliuose laurus skinantys darbai taip pat turi savo žiūrovą Lietuvoje, nors jam ir nepataikaujama. Tą pripažįsta ir „Forum Cinemas“ atstovas.
„Planuojant repertuarą, pirmąsias pozicijas užima populiariausieji ir galintys daug uždirbti (angl. blockbuster) filmai, o aplink šį stuburą lipdosi mažesni, tarp jų – gausus juostų desantas iš nepriklausomų studijų. Nepamirštami ir išskirtiniai europietiški, kitų pasaulio šalių filmai, bet dėmesys jiems ne itin didelis, nes režisieriai ir aktoriai nežinomi, trūksta reklamos – keletas kompanijų, kurios bandė išgyventi iš autorinio kino platinimo, liko už žiūrovų dėmesio paraštės ir nutraukė veiklą“, – pasakojo rinkos lyderio Lietuvoje vadovas G. Plytnikas.
Kaip konkuruoja „mažieji“
Nekomercinis kinas jau vien savo pavadinime turi užkoduotą tikslą, vaizdžiai tariant, godžiai nežiūrėti lito pusėn. Bet juk užsidirbti, norint išgyventi, vis vien reikia. Kaip rodo pavyzdžiai – „Romuva“ Kaune, „Pasaka“ ir Ozo kino salė Vilniuje – galą su galu pavyksta sudurti ir mažiems kino teatrams, turintiems savą auditoriją. Otilija Kerbelytė, kino programų koordinatorė Panevėžio kino centre „Garsas“, sako, kad konkuruoti pavyksta siūlant mažesnes bilietų kainas, organizuojant renginius ir projektus.
„Maži kino teatrai vienija jėgas ir vykdo edukacinius projektus, kuriuose aktyviai dalyvauja mokyklų jaunimas, pavyzdžiui, „Mokausi iš kino“, kurį vykdo „Skalvija“, „Pasaka“ ir „Garsas“. Tradiciškai rengiami susitikimai su režisieriais, aktoriais, kuriami įvairūs kino klubai, organizuojamos kino kritikos, animacijos dirbtuvės, taip ugdant vaikus ir jaunimą, kuriant filmų žiūrėjimo ir suvokimo tradiciją“, – sakė O. Kerbelytė, pridūrusi, jog filmų reklaminėse bei platinimo akcijose bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis – pradedant policija ir baigiant apatinio trikotažo parduotuvėmis, kurios padeda filmui pasiekti platesnę auditoriją ir, aišku, naudojasi galimybe reklamuoti save.
„Garso“ kino programų koordinatorės manymu, mažesniųjų kino teatrų ateitis gerokai priklauso ir nuo žiūrovų.
„Arba žiūrovai pagaliau pavargs nuo komercinių filmų klišių ir susivilios ne masėms pritaikytu kinu, kuris skatina mąstyti kitaip, žvelgti į sociokultūrines patirtis giliau ir įdomiau modeliuoti savo pasaulėvoką, arba jie ir toliau mėgausis komfortiškomis kino salėmis bei specialiaisiais efektais, neigiančiais prigimtines žmogaus vertybes ir kuriančiais iliuzines pasaulio matymo plokštumas“, – galimas šios kovos baigtis apibūdino O. Kerbelytė.
Daug ką lemia reklama
Kino teatrams, savaime suprantama, didelę dalį sėkmės lemia pasirinktas repertuaras. O šis, kaip žinia, formuojamas drauge su filmų platintojais. O. Kerbelytės teigimu, filmų platinimas yra rizikingas verslas, o jo pelną lemia tai, kiek į jį investuojama reklamos.
„Niekada nežinai, ar žiūrovams patiks filmo tema, kinematografinis apipavidalinimas ir t. t. Net jei pasaulio kino teatruose juosta surinko daug pajamų, dar nereiškia, kad taip pat atsitiks ir Lietuvoje. Pagrindinis rizikos faktorius tas, kad dažnai platintojai perka filmus jų nematę, kai jie dar neišleisti ir yra tik anonsas, žinomi aktoriai, režisierius“, – patirtimi dalijosi „Garso“ kino programų koordinatorė.
Gintaras Plytnikas, savo ruožtu, pasakojo, kad platintojai veikia pagal pasaulinį, globalizuotą modelį, kaip agentai, nes tai labiausiai pasiteisinęs būdas.
„Kadangi atlygis grindžiamas procentine išraiška, viską lemia žiūrovas, pirkdamas bilietą arba ne. Platintojas galvoja apie filmus, kurie gali įtikti žiūrovui ir už borto palieka nepaklausius „šedevrus“. Kino teatrų kokybinis lygmuo Lietuvoje gerokai aukštesnis nei vidutinis – tai galime teigti drąsiai, be jokių išlygų. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl žiūrovai renkasi kokybę. Kino teatrams tai leidžia balansuoti ant išgyvenimo ribos, kurią nuolatos kelia mokestinė sistema ir anarchistinis, neatsakingas interneto naudojimas“, – sakė „Forum Cinemas“ projektų vadovas.
Didesnieji, kaip ir visur, laiko kozirius savo rankose. Tačiau mažyliai taip pat dar žaidžia ir niekur nežada trauktis. Nevalia lengvai nurašyti „kovingų žmonių“ pamėgtos „Romuvos“, sostinės senamiesčio pažibos „Pasakos“ ir kitų gana jaukių vietų, kuriose vis dar susirenka kinomanai ir sinefilai – nepaisant šilumos lygio ar kėdžių apmušalo minkštumo, jiems svarbiau tai, kas ekrane, o nei tai, kas priešais jį.
Nebyli kino estetika, spalvos ir garsai, priverčiantys žiūrovus juoktis, poetiška komedija, pati lėčiausia kino istorijoje persekiojimo scena – visi šie apibūdinimai skirti režisierių trijulės iš Belgijos filmui „Fėja“, kuris pirmąją pavasario dieną atidarys septintąjį Tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“.
Filme „Vaizdo dienoraštis“ pinasi realybė, vaizdo žaidimų ir komiksų elementai, o kino salėje sėdintis žiūrovas pagrindinius veikėjus stebi per jų pačių kino kameras ir mobiliuosius telefonus. Tai vadinama pseudodokumentiniu kino žanru.
Stulbinamai ambicingus tikslus užsibrėžę filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai gali džiaugtis iš širdies – jų Lietuvai ir pasauliui pristatyta kino juosta sumušė visus šalies lankomumo rekordus ir įveikė, atrodė, nepajudinamai daugiausia pajamų surinkusių, Lietuvoje rodytų filmų sąrašo viršuje įsitaisiusį Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ (angl. „Avatar“).
Štai nepamirštamo vasaros penktadienio receptas: gražus oras, geras kinas ir puiki nuotaika. Visa tai – pasiekiama ranka, nes kino centras „Garsas“ maloniai kviečia panevėžiečius ir miesto svečius ir toliau mėgautis geru kinu po atviru dangumi.
Šįkart bendradarbiaudami su kino „STUDIJA 2“ būtent Jums parinkome kritikų išliaupsintą dokumentinį filmą „Varpas“ (Rež. A. Stonys, Lietuva, dokumentinis, 2007 m., trys „Sidabrinės gervės“).
Filme kalbama apie legendą, kuri byloja, kad Platelių ežere prieš tris šimtus metų nuskendo varpas. Žiemą, bevežant du varpus per ledą, vienas iš jų atsivėrus properšai nuskendo, kitą pavyko ištraukti. Dabar skambant vienam iš jų bažnyčioje, kitas, anot legendos, atliepia jam ežero dugne. Filmavimo grupė pasiryžta rasti „skenduolį“ ir pradeda povandeninę kelionę.
Režisierius Audrius Stonys šiuo metu laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos kino kūrėjų. 2002 metais režisierius tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, jis taip pat apdovanotas lietuvišku „Oskaru“ – Lietuvos Kinematografininkų sąjungos prizu. „Pasaulis nėra mintis, kaip tvirtina filosofai, visą gyvenimą paskyrę minčiai. Pasaulis visų pirma ir labiausiai – aistra“,- įsitikinęs režisierius.
Filmas „Varpas“ jau šį penktadienį, 22:00, Laisvės aikštėje, po atviru dangumi. Birželio 10 d. kviečiame p atviru dangumi išvysti lietuvišką filmą „Kolekcionierė“ (Rež. K. Buožytė, Lietuva, drama, 2008 m., septynios „Sidabrinės gervės“), birželio 17 d. nebylaus kino po atviru dangumi seansas, matysite pirmąjį filmą kino istorijoje pelniusį „Oskarą“ – „Saulėtekis: dviejų žmonių daina“ (Rež. F. W. Murnau, JAV, romantinė drama, 1927 m.) Kino seansai nemokami, tad nepraleiskite progos mėgautis geriausiais filmais!
Aktorius Aaronas Eckhartas teigia, kad jis nėra toks charizmatiškas kaip kitos Holivudo įžymybės ir gyvena „nepaprastai nuobodų“ gyvenimą.
Dramos „Triušio urvas“ aktorius pasakoja, kad jo gyvenimas niekada nebuvo itin įdomus žvaigždes medžiojančiai žiniasklaidai. O ir pačiam A. Eckhartas, pasak jo, kur kas įdomiau ne rinkti publikacijas apie save ir rūpintis žvaigždės statusu, o dirbti su talentingais aktoriais ir režisieriais.
„Aš nepaprastai nuobodus. Tai tiesa,- sako aktorius, – Neturiu tų savybių, kurios naudingos pramogų pasaulyje, tačiau turiu laimės dirbti su nepaprastai gerais žmonėmis. Esu patyręs daug nesėkmių, bet visos jos buvo labai įdomios. Džiaugiuosi savo karjera, nes ji įvairi.“
Naujausiame filme „Triušio urvas“ A. Eckhartas dirbo kartu su Nicole Kidman. Čia jie įkūnijo sūnaus netekties prislėgtą sutuoktinių porą. „Triušio urvas“ yra vienas iš šių metų „Oskarų“ favoritų, jau atnešęs „Auksinio gaublio“ nominaciją N. Kidman.
Filmo premjera Lietuvos kino teatruose jau šį penktadienį, sausio 14 d.
Praėjusią savaitę Media Desk Lietuva, bendradarbiaudama su Tarptautiniu Kauno kino festivaliu, surengė mokymus, skirtus supažindinti su pagrindiniais kino industrijos principais ir kino kūrinio gyvenimo etapais: idėjos ir scenarijaus vystymu, gamybos procesu bei platinimu.
Renginio metu dalyviai galėjo pasisemti patirties iš Lietuvos kino profesionalų. Lektoriai – Rasa Miškinytė, Vilma Levickaitė, Žilvinas Naujokas, Raimondas Paškevičius – pasidalino savo sėkmingo darbo patirtimi ir padėjo mokymų dalyviams suvokti įvairių filmo gyvenimo etapų – scenarijaus rengimo, prodiusavimo, platinimo – specifiką.
Filmo pradžia – scenarijus
Seminarą pradėjo kino dramatrugas Raimundas Paškevičius, kuris pasakojo apie tai, kaip atsiranda kino ekranuose matomos istorijos. Regis, kiekvieną dieną girdime begalę istorijų, ne vieną papasakojame ir patys. Visgi paabandžius pritaikyti istoriją filmui, regis nebeturime net vienos tinkamos.
R. Paškevičius seminaro dalyviams ir stengėsi parodyti, kaip iš įspūdžio, patirties ir nutikimo sukurpti istoriją, kuri būtų įdomi ne tik pačiam autoriui bet ir kitiems tos istorijos žiūrovams. Kaip sakė pats lektorius, scenarijaus rašymas nereikalauja didelių mokslų ar enciklopedinių žinių. Esminiai yra vos keli dėsniai, kelios taisyklės, tačiau labai svarbu jas įvaldyti, o tai pasiekiama tik per praktiką.
Na o jei jau turite idėją arba jaučiate, kad negalite nerašyti filmo scenarijaus, visų pirma apgalvokite kelis esminius dalykus. Jūsų istorijoje turėtų būti pagrindinis herojus, siekiantis kokio nors tikslo, o jį pasiekti turėtų trukdyti įvairios kliūtys (vidinės arba išorinės). Stenkitės istoriją pasakoti vaizdais, judesiais, veiksmu, nes būtent tai yra kino esmė. Jei kuriate megėjišką filmą, kiek įmanoma labiau venkite dialogo ir kito neprofesionalaus garso (nebent turite pakankamai pinigų profesionalo paslaugoms).
Blogas garsas, skirtngai nei blogas vaizdas, bet kokį filmą gali visiškai sunaikinti. Siekite, kad žiūrovai susitapatintų su jūsų herojumi, išgyventų dėl jo. To siekiant jums reikėtų herojaus, kurio problemos būtų bendražmogiškos, artimos daugeliui. Net jei taip ir nėra, galite žiūrovui išduoti kokią nors herojaus paslaptį ir taip jį priartinti prie auditorijos. Galų gale, kaip patarė dramaturgas, vertėtų paskaityti literatūros kino scenarijaus rašymo temomis ir kuo detaliau susipažinti su esminėmis taisyklėmis. O tada jau galite jas laužyti, keisti ar tobulinti.
Filmo prodiusavimas – ilgas ir sunkus darbas
Vėliau savo patirtimi dalinosi žinomi Lietuvos kino prodiuseriai Rasa Miškinytė ir Žilvinas Naujokas. Pastarasis dalinosi savo patirtimi šią vasarą filmuojant filmą „Tadas Blinda. Pradžia“. Tiek Naujokas, tiek Miškinytė stengėsi supažindinti su bendromis prodiuserio darbo gairėmis, reikalavimais ir, žinoma, problemomis.
O šių, kaip pripažino Žilvinas Naujokas, Lietuvoje netrūksta. „Daugeliui Lietuvoje dirbančių prodiuserių reiktų duoti po medalį už tai, ką jie daro“, sakė Ž. Naujokas ir tęsė: „nenoriu nei gąsdinti, nei kažko perdėti, bet Lietuvoje pilnametražių filmų prodiuseriams dirbti sudėtinga“. Situaciją prodiuseris trumpai apibūdino taip: „pilnametražis filmas Lietuvoje negali atsipirkti, nes mūsų šalies rinka per maža. Dėl to verslas nėra suinteresuotas investuoti į kiną. Sukurti pilno metro lietuvišką filmą galima tik su valstybės pagalba, o valstybė pinigų neturi.“
Abu prodiuseriai ragino būsimuosius savo kolegas aktyviau dairytis į užsienio partnerius, nes tik bendradarbiavimas su užsieniečiais šiuo metu yra naudinga ir potencialiai pelninga veikla. Rasa Miškinytė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad prodiuseris turi išlikti ir sąžiningas bei visuomeniškas. „Negalima leisti, kad kinui skirti pinigai, kurių ir taip nėra daug, būtų iššvaistyti veltui.
Kiekvienas prodiuseris turi atsižvelgti į filmo tematiką, jo aktualumą bei galimybes papasakoti apie Lietuvą užsieniui. Bet kokių asmeninių režisierių ar kitų kūrėjų užgaidų tenkinti negalima, tai nesąžininga visuomenės atžvilgiu“, sakė prodiuserė. Auditorijai buvo įdomu sužinoti, kas visgi yra prodiuseris – kūrybinis, techninis ar administracinis darbuotojas.
Tiek Ž. Naujokas, tiek R. Miškinytė sutiko, kad geras prodiuseris yra tas, kuris išmano visas kino gamybos proceso dalis, yra racionalus ir verslus, tačiau nestokoja nei kūrybiško mąstymo, nei įdomių idėjų.
Paskutinė užduotis – sėkmingai platinti filmą
Seminarą baigė „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė, kuri papasakojo, kaip veikia filmų platinimo sistema. Lektorė pristatė pagrindinę ir dažniausiai naudojamą filmų platinimo schemą, kada baigtas darbas iš gamintojo patenka į prekybos agento rankas, iš ten į platintojus, kurie galiausiai filmą perduoda kino teatrams. V. Levickaitė paaiškino, kodėl kino teatrai susirenka 50 procentų filmo surinktų lėšų.
Nors tokia pajamų dalis gali atrodyti per didelė, tačiau įvertinus ir kino teatrų invesciticjas į techniką, patalpų išlaikymo sąnaudas ir kitas išlaidas, tampa aišku, kiek išlaidų pareikalauja kino filmų rodymas. Buvo pristatyti ir alternatyvūs filmų platinimo būdai, kurie ypač aktualūs tampa dabar, kai informacinės technologijos performuoja visas kino platinimo ir žiūrėjimo tendencijas.
Seminaro kuratorė, „Mediadesk Lietuva“ atstovė Renata Šukaitytė renginį užbaigė vildamasi, kad įgyta patirtis dalyviams bus naudinga ir padės jiems ateityje tapti tiek kino srities profesionalais, tiek labiau išprususiais kino žiūrovais.