knygos recenzija
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.
Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą „Tėvas Gorijo” visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų
laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius, nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.
Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai… Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.
Prieš kelerius metus draugė ne kartą siūlė paskaityti A. Marininos detektyvų. Atsikalbinėjau, kad tokiam žanrui gaila akių ir laiko. Vieną kartą nuobodžiaudama paėmiau pavartyti kažkurį jos detektyvinį romaną ir likau ištikima šios rašytojos gerbėja. Dabar man nebėra didesnio malonumo, kaip niūrų savaitgalį, ypač kai lauke nykus oras, arba nesveikuojant, įsitaisyti šiltame kampelyje ir pasinerti į šios rašytojos kuriamą pasaulį.
Šis „Liegeois“ desertas, kurį matote paveiksliuke, tai – vieno ketvirtadienio desertas Prancūzijos mokykloje. Tai – aukštose stiklinėse patiekiami šokoladiniai ledai su plakta grietinėle. Savaitės pietų „topas“. Prieš gaudami šį desertą Prancūzijos vaikučiai dar gaus šviežių salotų, geros mėsytės (kasdien vis kitokios), fantastišką gabalėlį ūkininkų gaminto sūrio , na, o pabaigai – tai, ką matote. Ir kasdien vis kitoks meniu!
Prie Jono Jonassono istorijos apie šimtametį prisidėjo, matyt, nemažai švedų, nes šis pasakojimas pradėjo populiarėti šiais laikais labai neįprastu būdu – iš lūpų į lūpas. Vis dėlto, 2010 m. Skandinavijoje knyga „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ tapo Nr. 1, o šįmet galime dėkoti leidyklai Obuolys, išleidusiai knygą lietuviškai.
M. H. Clark „Susidvejinimas“: detektyvinės variacijos daktaro Džekilo ir pono Haido tema (recenzija)
Turbūt daugelis rašytojų paklausti papasakotų, kaip jiems kilo idėja parašyti vieną ar kitą literatūrinį kūrinį ir kas buvo tas akstinas ar lemiamas veiksnys, pasėjęs jų galvoje pirminę, dar žalią idėjinę sėklą. Ne išimtis ir detektyvinių romanų autoriai. Rašydami knygas, vieni šio žanro atstovai neieško įkvėpimo šaltinių iš šalies, o pasikliauja savo turtinga vaizduote. Kiti remiasi tikrais įvykiais, teismų stenogramomis ar dokumentais, sumaniai įvilkdami visą šią sausą ir nuobodžią informaciją į grožinės literatūros rūbą. Dar kiti elgiasi visiškai priešingai.
Charles R. Cross parašytos roko muzikos dievuko Kurto Cobaino biografijos „Sunkiau nei dangus“ išleidimas lietuviškai – išties džiugus įvykis mūsų knygų leidybos padangėje. Knygų apie K. Cobainą ir „Nirvaną“ išleista ne viena ir ne dvi, tad norisi pasakyti, kad su pasirinkimu leidėjai neprašovė – šis bestseleris 2002 m. laimėjo prestižinį JAV kompozitorių, autorių ir leidėjų asociacijos įsteigtą ASCAP Timothy White Award prizą už „išskirtinę biografiją“.