mainstreamas
Skubant į interviu su „Atviro rato“ aktoriais, vis sukosi mintis: ar tikrai teatras ir masinis populiariumas gali žygiuoti drauge? Ar šie jauni, talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, kartu su režisieriumi bei jų kurso vadovu Aidu Giniočiu 2006-aisias įkūrę savo teatro laboratoriją, tikrai yra pakeliui į „mainstream‘ą“? O gal priešingai, jiems, nors jau spėjusiems surasti savo žiūrovą ir netgi įtvirtinusiems naują teatro epitetą „atviraratiška“, „mainstream‘as“ skamba beveik kaip keiksmažodis?
„Truputį susinervinome, kai sužinojome, apie ką šnekėsime“, – nors su šypsena, tačiau mano abejones patvirtino trys „atviratiečiai“: Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis ir Benita Vasauskaitė, su kuriais susitikome iš karto po jų spektaklio ne tik vaikams „Senelės pasaka“ (beje, apdovanoto „Auksiniu scenos kryžiumi“).
Užbėgant įvykiams už akių, privalu pastebėti, kad karščiausia diskusija virė būtent tuomet, kai pokalbis pakrypo apie populiarumą, teatro ir masių santykį bei televizijos sukurtas žvaigždes. Taigi, jūsų dėmesiui – įdomiausi interviu momentai su, kaip jie patys pastebėjo, šiek tiek pankuojančiais aktoriais, kurie nėra tiesiog linksma „chebrytė“, o žmonės, siekiantys bendro tikslo – atverti teatro ratą žiūrovui.
Paradoksas: per paskutinius porą dešimtmečių technologijos kūrė vieną revoliuciją po kitos ir negrįžtamai vedė pasaulį į priekį, bet tai, kaip mes atrodome ir ką mėgstame, grįžo atgal. Tą patį megztinį, kurį vilkėjo senelis, vilkime šį lapkritį ir esame madingi. Į telefonus siunčiamės „Instagram“ ir dalijamės nuotraukomis, kurios atrodo kaip tėvų ryškintos vonios kambaryje išjungus šviesą. Penkis Oskarus dovanojame „Artistui“ – nespalvotam nebyliam filmui, nors ir sukurtam pernai. Didžioji dalis šiandienos mainstream‘o yra tik naujam gyvenimui prikelta praeitis. Ar dėl to reikėtų sunerimti? Truputį.
„Kaip tapti „mainstream“ dalimi?“, – tokią užduotį man, kaip kviestinei autorei, suformulavo redaktorė. Nieko nėra paprasčiau! Iš tikrųjų čia galėčiau straipsnį ir baigti. Juk, norint būti kaip visi, nieko asmeniška veikti ir nebereikia.
Mūsų komanda lapkritį pasitinka ieškodami Mainstream’o ribų, bandydami ant jų balansuoti… Kol mūsų mainstream’inį numerį baiginėja mašinos, dalijamės rezultatais.