psichologo konsultacijos

Psichologo patarimai. Kaip įveikti apatiją
Psichologo patarimai. Kaip įveikti apatiją, atsiradusią po atostogų?

Laba diena, Evelina. Grįžau į darbą po atostogų, praėjo mėnuo, tačiau niekaip negaliu vėl įsijausti į tą patį ritmą. Ryte keliuosi su ašaromis, po darbo grįžusi vakarą praleidžiu ant sofos priešais televizorių. Man tai visiškai nebūdinga, nes esu pakankamai aktyvus žmogus. Darbe viską darau per prievartą. O blogiausia tai, kad kenčia man artimi ir brangūs žmones, nes ant jų išsilieju. Apie darbo pokyčius nesinori galvoti, nes nesugalvoju, ką kitą norėčiau veikti, nes paprasčiausiai nieko nenoriu daryti. Suprantu, kad turiu labai daug, tačiau nemoku, negaliu tuo džiaugtis. Tiksliau, niekas manęs nedžiugina. Nežinau, tai atsitiktinumas ar ne, bet viskas prasidėjo būtent po atostogų. Labai tikiuosi, kad ką nors man patarsite, nes bijau, kad per savo dabartinę būsena, su kuria niekaip negaliu susitvarkyti, nukentės mano ir man svarbaus žmogaus santykiai, darbas ir t. t.

Psichologo konsultacijos. Man klijuoja melagio etiketę
Psichologo konsultacijos. Man klijuoja melagio etiketę

Laba diena, Evelina. Gal galėtumėte ką nors patarti? Mano situacija tokia: susipykau su panele ir nežinau, ką daryti. Ji klijuoja man melagio etiketę, kad neva aš melavau ir dar kažką padariau ne taip, nors nesuprantu ir nesuvokiu, kodėl ji taip elgiasi, nes anksčiau viskas buvo gerai. Tačiau vėliau viskas staigiai pasikeitė, ji tapo netokia kaip anksčiau. Kaip man išsiaiškinti, kas atitiko, nes greit „stogas nuvažiuos” nuo tokios situacijos. Gal reikia patylėti, tegu ji kalba, nes visgi mylėjom vienas kitą ir nesuprantu, kodėl staiga ji atšalo. Draugavom 2 metus ir ji pernelyg greitai viską užbaigė dėl smulkmenų. Nors aš ne melagis ir negaliu to įrodyti. Galbūt ji išvis manęs nemylėjo? Ir tik apsimetinėjo? Man jau viskas taip pabodo: visi šie ignoravimai, šmeižimai…

Psichologo patarimai. Mane ištiko ankstyva egzistencinė krizė
Psichologo patarimai. Mane ištiko ankstyva egzistencinė krizė

Laba diena, Evelina. Turiu problemą, kuri, galbūt, daugeliui net neatrodys kaip problema, tačiau ji visgi yra. Niekaip negaliu atrasti savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo. Ir kartais atrodo, kad net nežinau, kodėl esu nelaiminga – ar dėl aplinkos, ar dėl to, kad nerandu taikos su savo vidumi. Man 23 metai, turiu tikrai gerą darbą, esu dizainerė, uždirbu ne „prūdus”, tačiau išgyventi užtenka. Kur problema? Jaučiu, kad tai, ką darau, ne man, kažko trūksta gyvenime. Seniau daug keliaudavau, dabar tos kelionės apmažėjo ir man to labai trūksta. Net svajoju, kad būtų nuostabu dirbti televizijos laidoje apie keliones. Lyg ir norėčiau kažkur ilgam iškeliauti, bet kausto baimė, kad bėgu nuo kažko, kas sugrįžus vis tiek mane susiras. Taip pat bijau po darbo likti namie, nes mano kambariokai dažnai po darbų kur mieste su draugais „tūsinasi”, todėl kai esu viena namie jaučiuosi vieniša. Nors ir pati dažniausiai nesėdžiu namie, tačiau kartais jaučiu, kad einu susitikti su draugais, kad užpildyčiau vidinę tuštumą, kuri atsiranda būnant namie. Nors ten yra ką veikti – skaityti knygas, piešti ir pan. Šiuo metu vaikino neturiu, nors kandidatų netrūksta, tačiau kartais jaučiu, kad vaikinas neužpildys mano tuštumos ir nežinojimo, ko noriu iš gyvenimo. Aš pati turiu būti kaip „pilna” asmenybė ir nelaukti iš kitų savęs užpildymo. Kiti pasakytų – mesk viską ir važiuok į užsienį padirbėti, tuomet už tuos pinigus keliauk. Tačiau tuo pačiu gaila ir darbo, nes grįžus geresnio nerasiu, ypač tokiu krizės metu. O sugrįžti vistiek norėsiu ir bijau, kad tiesiog pabėgsiu nuo savęs, o pirmiausia man ir reikia su savimi susitaikyti. Galbūt padėtų budizmas? Ar visgi nepabijoti ir viską metus išlėkti į pasaulį vienai? Ačiū už atsakymą.

Psichologo patarimai. Negaliu atsikratyti melagės etiketės
Psichologo patarimai. Negaliu atsikratyti melagės etiketės

Sveiki, esu dvidešimtmetė mergina, kuri savo gyvenime turi daugybę problemų. Jų pati viena niekaip negaliu išspręsti ir noriu kažkieno patarimo. Jau daugelį metų gyvenu su viena problema, kuri man trukdo ramiai egzistuoti… Ir netgi turėti šeimą. Prieš kelis metus savo artimam žmogui pamelavau ir nesugebėjau pasakyti tiesos, kurią jis sužinojo ne iš manęs. Nuo tos dienos jis manimi nepasitiki ir galvoja, kad visą tą laiką aš jam meluoju. Jis galvoja, kad aš nesuvokiu, ką reiškia tiesos pasakymas santykiuose ir išvis, ką reiškia pasitikėjimas ir atsivėrimas kitam. Padėkit man išpręsti šią problemą. Labai prašau. Karina

Psichologo patarimai. Meilė: kaip apsispręsti
Psichologo patarimai. Meilė: kaip apsispręsti, kai vienu metu norisi visko?

Labai norėčiau sulaukti reakcijos į mano laišką, kadangi jau keletą mėnesių ne gyvenu, o egzistuoju, negalėdama apsispręsti, ką daryti. Šiuo metu neturiu darbo, dėl turimos problemos neturiu motyvacijos jo ir ieškoti, o tai sukelia dar didesnį depresyvumą. (…) Draugauju su vaikinu septynis metus, man tuoj – 30m. Per visą tą laiką jutau, kad kažko santykiuose trūksta – nuo pat pradžių buvo gana rami draugystė, be didelių išgyvenimų, konfliktų. Jaučiausi su juo tiesiog saugi. Jis gana pesimistiška asmenybė, mėgstanti kritikuoti – tuo sukėlė psichologinį nepasitikėjimą juo ir savimi, padėjo išryškinti tam tikras baimes ir konpleksus. Jis labai rimtai žiūrintis į gyvenimą, „išsilakstęs”, aš – gana vaikiška, neturėjusi iki šiol tokios rimtos draugystės, visą laiką svajojusi, o kaip būtų su tuo ar kitu vaikinu… (…) Pusei metų, norėdama apsispręsti, ko noriu, išvažiavau į užsienį. Ten sutikau vaikiną, kuris manimi žavisi (išvažiuojant pasakė, kad įsimylėjo, manau, kad yra tiesiog stipriai susižavėjęs), moka sakyti komplimentus, yra labai labai jautrus (keletą kartų apsiverkė, kalbėdamas apie santykius) ir nuolat kalba ir mane provokuoja kalbėti apie tai, ką jaučiu, kodėl liūdžiu ir pan. (…) Visada norėjau išvažiuoti iš Lietuvos, tačiau kai turiu galimybę, užvaldė daugybė baimių: dėl kalbos, darbo, vaikino, jau turimo bendro turto dalinimosi… Kaip apsispręsti, kai vienu metu norisi visko?..

Viktorija

Miela Viktorija, Jūs gana vaizdžiai ir išsamiai nupasakojote kryžkelę, kurioje lyg keleivis iš pasakos stovite piešais du kelius ir nežinote, kuriuo pasukti. Vienu iš tų kelių Jūs jau einate septynerius metus, jis Jums atrodo pažįstamas, žinote, ko iš jo tikėtis ir ko ne. Ant kelrodžio, nurodančio šį kelią, tarsi pasakoje parašyta: “Jei šiuo keliu pasuksi, elgsiesi protingai (racionaliai), rasi saugumą, materialinį komfortą, prabangų įvaizdį, bet nerasi jausmų gelmės, spontaniškumo, vidinio tobulėjimo“. Ant kelrodžio, nurodančio antrąjį kelią, kuris vilioja naujumu ir yra menkai pažįstamas, tarsi pasakoje užrašyta: „Jei šiuo keliu pasuksi, rasi jausmus ir emocijas, riziką ir nežinią, naujoves ir vidinius dalykus, tačiau nerasi įprasto komforto ir užtikrinto saugumo, patrauklaus įvaizdžio ir garantijų dėl ateities“. Taigi, stovite kryžkelėje ir nežinote, ką pasirinkti, nes kaip Jūs sakote, „vienu metu norisi visko“, deje, dviem keliais vienu metu nežengsi, ir nė burtininkai, nei psichologai teisingos krypties Jums nenurodys, nes iš esmės abu keliai yra vienodai rizikingi ir nežinia kur galintys nuvesti. Nė vienas iš jų nesuteikia pasakiškos garantijos „ jie gyveno ilgai ir laimingai“. Galiu tik pasidalinti tam tikromis įžvalgomis, žvelgdama į Jūsų situaciją tarsi iš šalies. Pirmiausia noriu pasakyti, jog pirmas susidarantis įspūdis, jog Jums reikia rinktis tarp proto ir širdies, manau, nėra visiškai teisingas. Tik pasakose gėrio ir blogio, proto ir širdies ribos yra aiškiai apibrėžtos, o realiame gyvenime visa yra šiek tiek sudėtingiau, visa yra persipynę. Paanalizuokime Jūsų situaciją.
Spėju, kad su ilgamečiu draugu Jus jungia ne tik protingas apskaičiavimas ir įprasta rutina, bet ir kažkokie jausmai – gal prisirišimas, gal viltis, tikėjimas bendromis vertybėmis, o gal atvirkščiai – nusivylimas, bendra depresija, nuobodulys (neigiami jausmai taip pat žmones keistu būdu gali susieti). Manau, Jums, Viktorija, reikėtų paanalizuoti tuos jausmus, kuriuos patiriate poros gyvenime – tiek teigiamus, tiek neigiamus. Blogai tai, jog Jūs nekalbate apie tarpusavio santykius, nesidalijate patiriamais jausmais (Jūs net verkti nedrįstate), konfliktų spęsti konstruktyviai, kaip suprantu, taip pat nemokate, todėl natūralu, kad neesate nei atviri vienas kitam, nei artimi, kad, kalbėdama apie šiuos santykius, net neužsimenate apie meilę. Akivaizdu, kad tokie santykiai Jūsų netenkina ir nedžiugina, todėl nuolat dairotės kažko, ko ilgisi Jūsų širdis. Turėtumėte paklausti savęs, ar palaikyti santykius vien todėl, kad tinkamesnio „varianto“ nepasitaikė, yra teisinga ir sąžininga tiek savo, tiek kito žmogaus atžvilgiu? Jei apsispręstumėte tęsti šiuos santykius ir tikėti šviesia ateities perspektyva, matau vienintelį būdą kaip juos atgaivinti – tai nustoti dairytis ir flirtuoti į šalis, ir visą savo dėmesį nukreipti į judviejų ryšį bei ryžtis esminiams bendravimo ir asmenybiniams pokyčiams. Tai būtų tikrai nelengva, bet įmanoma. Žinau atvejų, kuomet poroms pavyko radikaliai iš esmės atnaujinti ir perkeisti savo tarpusavio ryšį. Taigi, turite paklausti savęs, ar to norite, ar esate tam pasiryžusi. Be to tam turėtumėte ryžtis abu. Vienas lauke ne karys, todėl jei Jūsų draugas nekeis savo pozicijos Jūsų santykių atžilgiu (kaip suprantu, jis nerodo didelio noro ir inciatyvos pokyčiams ir atvirumui), tuomet Jums, Viktorija, pačiai teks nuspręsti, nepaisant visų savo baimių, ar verta tęsti tokius paviršutiniškus santykius, kurie Jums trukdo subręsti ir verčia jaustis vaikiška, kuomet trisdešimtmetis ne už kalnų. Taip, greičiausia tai būtų skausminga Jums abiems, tačiau skausminga chirurginė operacija kartais būna vienintelis būdas pasveikti ir gyventi toliau.
Jūsų situacija su naujuoju draugu man atrodo dar labiau neapbrėžta ir neaiški. Tai, kad Jūsų širdis, kaip pati sakote, geriau jaučiasi, būdama su užsieniečiu, man neatrodo pakankamas pagrindas lemtingiems gyvenimo sprendimams. Žinoma, Jūs galite rizikuoti – gal išlošite, o gal pralošite, gal jis pasikeis, o gal Jums pavyks pakeisti savo požiūrį į jį, gal Jums abiems nieko nepavyks, o gal viskas klostysis laimingai. Šiuo atveju galima tik spėlioti, nes tiesiog per mažai vienas kitą pažįstate, tačiau, kad nebus lengva beveik neabejoju, o ir Jūs pati tai nujaučiate. Atkreipiau dėmesį, jog Jūs daugiau pasakojate apie jo šiltus jausmus Jums (nors pati jais nelabai pasitikite, laikydama tai susižavėjimu), kai tuo tarpu Jūsų jausmai jam gerokai sumišę ir prieštaringi – viena vertus, Jūs žavitės jo atvirumu, dėmesiu, jautrumu Jums ( būtent to Jums trūksta anuose santykiuose, ir tai Jums glosto širdį), tačiau kita vertus, Jūs pasigendate to, ką turite anuose santykiuose – materialinio komforto, priimtino įvaizdžio, Jus neramina ateities perspektyvos, taigi, vaizdžiai tariant, proto dėl šio vaikino Jūs neesate pametusi. Manau, kad pati dar gerai nesuvokiate, ką jam jaučiate. Aišku tik tai, kad ir šiuose santykiuose nerandate to ko trokštate – proto ir širdies, išorinio ir vidinio pasaulio dermės.
Trokštate Jūs, Viktorija, labai daug – v i s k o, kaip pati teigiate ( kaip, beje, ir mūsų dauguma). Noriu pasakyti vieną paprastą tiesą, jog iš kitų mes trokštame patirti tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai ilgimės ir tikimės patys iš savęs – visų pirma trokštame patirti harmoningą, visavertį santykį pačiai (-iam) su savimi, nes tik tuomet įmanoma kurti analogišką santykį su kitu žmogumi ir, apskritai, su pasauliu. Todėl karts nuo karto verta atsigręžti pačiam į save ir paklausti savęs: „O kokia(-s) aš pati (-ts) esu, ko aš trokštu, siekiu, ką jaučiu, kokie yra tikrieji mano poelgių motyvai? ką aš duodu kitam žmogui, ar aš atsiliepiu į kito žmogaus troškimus, ar aš domiuosi, ką jis patiria, ką mąsto, ko ilgisi? ką aš pats duodu pasauliui ir ko iš jo tikiuosi?“ Tai taip pat kelias – kelias į save. Kartais, kuomet gyvenime visai susipainiojame ir pasimetame, kai nebežinome, koks yra teisingas sprendimas, paėėti šiuo keliu į save, laikinai atsitraukus nuo visų kitų galimų kelių, yra labai naudinga, nes kuo geriau pažįsti save, tuo lengviau atpažinti ir savąjį kelią kryžkelėje. Manau, kad Jūs, Viktorija, dabar esate panašioje situacijoje – Jumyse pačioje daug sumišusių jausmų ir įsivaizdavimų, baimių ir kompleksų, vaikiškumo ir brandos troškimo, taigi Jūsų dabartinėje kryžkelėje įžvelgiu dar vieną galimą kelią, ant kurio kelrodžio galėtų būti užrašyta: „Jei šiuo keliu pasuksi, pažinsi geriau save, bet kurį laiką turėsi pabūti viena“. Galbūt Jums vertėtų apsvarstyti ir šį variantą – tiesiog atsitraukti nuo vienų santykių ir nepulti į kitus, tiesiog pabūti kurį laiką vienai, skirti daugiau laiko ir dėmesio dalykams, kuriuos esate apleidusi, pvz. susirasti darbą, pažinti savo asmenybinį potencialą, ieškoti savo asmeninės vietos po saule. Tose paieškose Jūs galite sutikti naujų žmonių, gali atsiverti nauji keliai ir rastis naujos kryžkelės.
Kurį kelią dabartinėje kryžkelėje bepasirinktumėte, rizikos Jūs vis tiek neišvengsite, nes gyventi ir mylėti apskritai yra rizikinga, bet verta. Linkiu Jums, Viktorija, proto ir širdies šviesos Jūsų sprendimuose!

Psichologo patarimai. Apie (ne)pagrįstą nepasitikėjimą savimi
Psichologo patarimai. Apie (ne)pagrįstą nepasitikėjimą savimi

Turiu problemą. Nepasitikiu savimi ir man tai labai trukdo moksluose, bendravime su kitais, įvairiose situacijose. Sau atrodau negraži, matau vien išsipūtūsį pilvą, juodus paakius, spuogus ir kitus aplinkiniams mažai pastebimus dalykus. Šiaip stora savęs nelaikau, sveriu 53kg, esu 175cm ugio. Tačiau kitos man atrodo dešimt kartų plonesnės, gražesnės, rodos, kad jų veido oda gražesnė ir jos mokosi geriau. Viduje trokštu tokia būti, esu idealiste. Taip pat trokštu turėti gražių rūbų kaip jos, būti modeliu (išbandžiau daugelį agenturų, bet nei viena neatrinko ir tai dar labiau sumažino pasitikejimą savimi).

Psichologo patarimai. Mama alkoholikė ir aš niekam nereikalinga
Psichologo patarimai. Mama alkoholikė ir aš niekam nereikalinga

Esu jautri kitų nuomonei, labai sunkiai priimu kitų nuomonę apie save, mane kankina nuolatinis nerimas dėl mamos ir baimė dėl jos. Problema ta, kad mama geria ir jei niekas negali padėti. Manau, kad ji pirmiausia susirgo depresija, paskui pradėjo gerti, o dabar labai serga – nuolat skauda kojas, bet ji neina pas gydytojus. Vasarą, kai jai buvo jau visai blogai, sugebėjau mamą pristatyt į ligoninę, gydytojai sakė, kad ji pagis, jei pati norės. Mama turi seserį, kuri mane apkaltino, jog esu kalta, kad mama serga.. Bet kiek save prisimenu,  tai mano gyvenimas buvo ištisas mamos saugojimas, ginčų ir barnių sprendimas su seneliais, butelių slėpimas nuo mamos… Taip pat nuolatiniai įrodinėjimai mamai, kad ji stipri, kad gali pasikelti, susirast darbą; įrodinėjimai seneliams, kad neesu, kaip jie sako, nei kvaila, nei „gluša“, nei tinginė, nei senmergė… Vaikystėje turėjau dar draugų, paauglystėje jau nebe, tapau uždara, iš manęs tyčiojosi ir nors mėgstu mokytis – gerai nesimokiau. Teta netgi man kažkada pasakė, kad, pasirodo, aš niekam nereikalinga „merga“. Dar prieš tetos žodžius, kad esu nereikalinga, vyliausi, jog jos ir mano pastangomis pavyks išgelbėti mamą, bet ji pasakė kad mama yra mano vienos problema ir dar bandė mane sumušti. Muštynės ir rėkimai buvo mano mamos tėvų kasdienybė… Kartais jaučiu, kad tyčia pradedu elgtis taip, kad ant manęs pyktų, dažnai net nekaltas žodis gali iššaukti kovos būseną, labai dažnai pradedu šaukti to nejusdama, nervinuosi, guluosi ir keliuosi su mintimis apie mamą, jaučiuosi kalta. Kalta, kad neturiu jėgų jai padėti. Tačiau kaip padėti sau? Kaip ištrinti visus blogus žodžius apie mane, kaip į juos nekreipti dėmesio, kaip panaikinti savęs naikinimo ir graužaties programą. Kaip man atrasti sielos ramybę?

Psichologo patarimai. Man nesiseka užmegsti ilgalaikių santykių
Psichologo patarimai. Man nesiseka užmegsti ilgalaikių santykių

Man 31 metai, bet dar niekad neturėjau ilgalaikių santykių su vaikinu. Nutraukiu santykius pradiniame etape ir dažniausiai tai buna mano iniciatyva. Buvau du kartus įsimylėjusi, bet tai buvo meilė be atsako ir su tais vaikinais nebuvo jokių santykių. Bėda, kad kaip man atrodo aš sutinku vien man netinkamus vaikinus. Man visada atrodo, jog mano draugės sutinka gražesnius, geresnius nei aš. Ne taip, kad aš visada lyginčiau, bet maniškiai atrodo visai netinkami niekam. Gal atrodytų ir tikrai svetur žolė žalesnė tik mano vaikinai visada turi vieną didelį minusą. Ar tai būtų sunkus charakteris, potraukis išgerti, kraštutinis šykštumas ir t.t.. Atrodytų, aš tiesiog traukiu netinkamus man vaikinus. Kai kurie vaikinai po draugystės su manim gan greitai susituokdavo arba sukurdavo ilgalaikius santykius. Kai kurie piršosi man arba visaip rodė savo norą sukurti rimtus santykius. Tas irgi ne bėda, nes aš galiu susirasti dar ne vieną, kuris piršis, tik kaip suprasti save ir kodėl taip yra?

Psichologo patarimai. Praeities traumos neleidžia ramiai gyventi
Psichologo patarimai. Praeities traumos neleidžia ramiai gyventi

Sveiki.Nuo pat mažens esu patyręs visų tipų smurtą… yač psichologinį… Man dabar 18 metų… Pasekmes jaučiu ir dabar – kankina nuotaikų kaita, didelis nepasitikėjimas savimi, blogi prisiminimai.. Jaučiu fobiją didelėm žmonių grupėm… Kartais galvoju apie savižudybę…Tai va noriu jūsų patarimo, kaip man įveikt blogus prisiminimus ir nepasitikėjimą. Lauksiu atsakymo… ačiū.

Psichologai pradėjo konsultuoti ir per „Skype“
Psichologai pradėjo konsultuoti ir per „Skype“

Krizių įveikimo centro psichologai pradėjo konsultuoti per „Skype“ programą. Tikimasi, kad šios naujovės dėka profesionali psichologų pagalba žmonėms, išgyvenantiems psichologines krizes, turintiems savižudybės riziką, taps prieinamesnė.

„Gaudavome daug laiškų su klausimu, ar konsultuojame internetu. Be to, jei mums žmogus skambina telefonu, jam reikia mokėti už prakalbėtą laiką, kaip už įprastą skambutį. Mums rašydavo, skambindavo ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Dabar, „Skype“ programos dėka, mums bus galima paskambinti nemokamai, konsultacijos galės būti ilgesnės“, – priežastis paskatinusias pradėti konsultacijas internetu, vardija Krizių įveikimo centro koordinatorė, psichologė Virginija Mikėnienė.

Visi norintys kreiptis į psichologą per „Skype“, turėtų interneto naršyklėje suvesti adresą www.krizesiveikimas.lt. Tituliniame puslapyje iškart matyti „Skype“ programos laukelis. Jei jis aktyvus, galima drąsiai skambinti. Jei nurodytas statusas „Užimtas“, vadinasi budintis psichologas negali atsiliepti į skambutį, tad reiktų pabandyti skambinti vėliau. Konsultacijas internetu psichologai teikia darbo dienomis nuo 16 iki 20 val.

Tuo pačiu metu budintys Krizių įveikimo centro psichologai taip pat teikia nemokamas akivaizdines konsultacijas asmenims, išgyvenantiems psichologines krizes, galvojantiems apie savižudybę, turintiems kitų psichologinių sunkumų. Pagalba teikiama Jaunimo psichologinės paramos centre Vilniuje, Rasų g. 20. Atvykstant į konsultaciją registruotis nebūtina. Konsultacijas psichologai taip pat teikia telefonu: 8 640 51555 bei el.paštu: [email protected]. Krizių įveikimo centre dirba 7 psichologai. Kartą per mėnesį konsultuoja psichiatras.

2010 m. į Krizių įveikimo centrą kreipėsi 260 klientų, iš jų ketvirtadalis – su savižudybės rizika, 15 proc. – patyrę komplikuotą netektį, 9 proc. – išgyvenantys psichologines krizes. 2009 m. buvo suteiktos 285 vienkartinės konsultacijos. Klientų su savižudybės rizika šiais metais Krizių įveikimo centro psichologai sulaukė dukart daugiau nei pernai.

Nuo šių metų vidurio budintys psichologai pradėjo teikti pagalbą elektoriniais laiškais ir atsakė į 68 laiškus. Maždaug pusės laiškų autoriai išgyveno psichologinę krizę.

Krizių įveikimo centras taip pat sukūrė ir prižiūri pirmą Lietuvoje interneto svetainę skirtą gedintiems žmonėms – www.gedintiems.lt.

Psichologo patarimai. Atrodau jaunesnė nei esu ir mane tai trikdo
Psichologo patarimai. Atrodau jaunesnė nei esu ir mane tai trikdo

Sveiki,turiu šiokią tokią problemą,man yra 16 metų,bet yra žmonių,kurie sako kad atrodau kaip 14 ar net gi 13.Nežinau gal tuo reikėtų džiaugtis, juk 40metės stengiasi atrodyti jaunesnės, bet mane tai labai trigdo, nėra malonu, kai girdi, kad atrodai 2 ar 3 metais jaunesnė… padekite pastatyti man savyje sieną, kuri neleistų kad mane trigdytų įvairios replikos dėl mano amžiaus. Kaip man nuo to atsiribodi ir pasakyti: „na ir kas kad aš keliem žmonėm atrodau jaunesnė?“

Sveika, Šešiolikmete. Puikiai suprantu Jūsų problemą, nes būdama Jūsų amžiaus patyriau tą patį. Esu iš tų laimingųjų, kurie be didelių pastangų ir plastinių operacijų atrodo jaunesni pagal savo amžių. Esu dėkinga savo tėvams už tokį genų rinkinį. Tačiau vertinti ir džiaugtis tuo pradėjau tikrai ne paauglystėje. Jūs ir pati nutuokiate, jog ateis toks laikas (o jis tikrai ne už kalnų) kai dėl to džiaugsitės, todėl tiesiog dabar reikia pasistengti ramiai išlaukti paauglystės laiką, nekreipiant pernelyg daug dėmesio į kitų vertinimus. Žinau, kad lengva pasakyti, o sunku padaryti – Jums norisi atrodyti pagal savo amžių, Jūs nebesijaučiate vaiku, o kažkas į Jus reaguoja kaip į vaiką ar išsako nemalonias replikas dėl Jūsų amžiaus – ir tai Jums kelia nemalonius jausmus. Jūsų valioje pasirinkti, kaip reaguoti į tokius vertinimus – susigūžti savyje ir graužtis, kad šiuo metu neatitinkate kažkokio atrodymo standarto ar palikti žmonių vertinimus jiems patiems, o pačiai rūpintis savo gyvenimu. Jūs turite galimybę pradėti auginti tarsi kokį vidinį apsauginį skydą (Jūs sakote sieną), kuris padeda žmogui būti ne tokiam pažeidžiamam kitų vertinimams. Tai nereiškia, kad turite būti abejinga Jus mylinčių ir palaikančių žmonių nuomonei, tačiau į piktavališkus ar kvailus kitų komentarus geriausiai nereaguoti, kaip sakoma „praleisti pro ausis“ arba sugalvoti kokį šmaikštų atsakymą. Aš, pavyzdžiui, atšaudavau, jog džiaugiuosi, kad ir po dvidešimt metų atrodysiu jauna, kai tuo tarpu kiti atrodys pagyvenę.
Bet vis gi galiu išduoti keletą „paslapčių“ kaip atrodyti vyresne. Pavyzdžiui, pasirinkti tinkamą savo amžiui aprangą ir šukuoseną (turbūt šį būdą ir pati žinote). Žmogaus amžių ir patirtį gerai atskleidžia jo kalba, intelektas, apsiskaitymas, sugebėjimas užmegsti ir palaikyti artimus ir draugiškus ryšius su žmonėmis. Kai su žmogumi įdomu, malonu bendrauti, tuomet jo išvaizda netenka lemiamos reikšmės. Taigi, miela Šešiolikmete, Jums beliko išlaukti keletą metelių, o paskui ilgai ilgai džiaugsitės savo jaunatviška išvaizda. Nuoširdžiai linkiu Jums šiuos likusius „per jaunai atrodančius“ metus išnaudoti psichologiniam užsigrūdinimui ir savęs lavinimui. Sėkmės!

Psichologo patarimai. Nesuprantu
Psichologo patarimai. Nesuprantu, kas vyksta mano viduje

Sveiki,nebežinau, ką daryti, todėl rašau Jums… Visuomet buvau linksma, nestokojanti humoro jausmo, besišypsanti ir sugebanti įkvėpti kitam žmogui optimizmo, kai jam to reikėjo… Deja, viskas pasikeitė…

Nebesusitvarkau pati su savimi.. ilgą laiką slėpiau nuo aplinkinių savo vidinius jausmus, kurie mane iš vidaus graužia, tačiau pastarąją savaitę visi pastebėjo, kad man yra blogai. Esu abiturientė, pagalvosite, kad eilinė paauglystės krizė prasidėjo. Nežinau, gal taip ir yra… Nesuprantu, kas vyksta mano viduje… Man viskas tapo nebemiela… nieko nesinori veikti, tik sėdėti ir verkti arba žiūrėti į vieną tašką. Net ir rašydama Jums nesulaikau ašarų… galbūt papasakosiu viską nuo pradžių… Gyvenu didelėje šeimoje: turiu 3 seses ir brolį ir nežinau, ką daryčiau be jų visų… tačiau kartais, o ypač pastaruoju metu man per daug sunku yra būti su jais, bendrauti… noriu būti viena, pamąstyti apie viską, tačiau neturiu savo kampo. Mokykloje reikia daug mokytis: paskutiniai metai, laisvo laiko sau retai randu. Net ir nenoriu jo rasti, nes manau kad ipšrotėčiau. Noriu turėti kuo daugiau veiklos, kad užsimirščiau apie savo jausmus. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas yra beprasmis ir nežinau savo paskirties jame. Tiesiog nebegaliu būti ilgiau visiems padedanti,užjaučianti ir apskritai optimistiška mergina. Net nežinau, kodėl aš Jums rašau… Atsiprašau, už sutrukdymą…

Ingrida

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Miela Ingrida, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Jus užpuolė rudeniška depresiška nuotaika. Tokiu atveju dažniausiai siūloma stengtis jai nepasiduoti, nesustingti, užsiimti kokia nors prasminga veikla. Atrodo, kad Jūs visa tai ir darote: mokotės, ruošiatės egzaminams, užsiimate kita veikla, bendraujate su artimaisiais ir turbūt su draugais. Ir nors Jums šiuo metu atrodo, kad visa tai beprasmiška, ištikrųjų tai yra prasminga Jūsų amžių atitinkanti veikla.

Manau Jūs protu tai pati suvokiate, tačiau nebegalite to kaip anksčiau patirti širdimi, siela – visa savo esybe, ir tai Jus liūdina ir verčia jaustis beviltiškai. Jūs nebeapažįstate pati savęs, Jums norisi kažkokių pokyčių savo gyvenime ir savo asmenybėje, tačiau dar pati nesuprantate kokių ir kaip tai padaryti. Tačiau Jūs jau suvokiate, kad kažkas turi keistis, kad, kaip Jūs sakote, nebegalite būti ilgiau visiems padedanti, užjaučianti ir apskritai optimištiška mergina. Jei šiuo metu negalite, tai ir nebūkite. Galbūt dabar metas padėti pačiai sau, galbūt metas patirti kitų rūpestį Jumis ir optimizmo pasisemti iš kitų?

Pradžioje minėjau, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaltas apniukęs ruduo, tačiau, giliau pažvelgus, atrodo, jog veikla Jums greičiau yra bėgimas nuo savo problemų, nei bandymas jas spęsti. Taip dažniausiai būna tuomet, kuomet žmogų ištinka vdinė krizė – asmenybinė ar egzistencinė krizė, kuomet žmogus nebegali ar nebenori gyventi kaip anksčiau, būti toks, koks buvo anksčiau, kuomet nustoja matyti ir jausti gyvenimo prasmę, tačiau dar nesupranta, kokio naujo gyvenimo jis nori, koks jis pats norėtų būti ir kur ieškoti naujos ar senos, bet prarastos gyvenimo prasmės.

Šią stadiją, kuomet žmogus yra tarsi pakibęs tarp „seno“ ir „naujo“ psichologai vadina dezoorientacijos stadija, kuri gali būti labai skausminga ir pilna vidinės įtampos bei liūdesio.

Bet turite, miela Ingrida, žinoti, kad tai natūrali žmogaus brendimo stadija, kurią jis turi praeiti, iškentėti, išlaukti, kad atrastų naują save, naują gyvenimo prasmę ir naujus gyvenimo iššūkius. Todėl Jums norisi pabūti vienai ir viską apmąstyti, nors kartu tokia galimybė Jus ir gąsdina – Jūs patiriate prieštaringus jausmus, ir tai vėlgi yra „sąlyginai“ normalu šioje stadijoje. Žinote, kas nenormalu ir nesveika šioje stadijoje – ogi slėpti savo išgyvenimus nuo savo artimųjų ir pasilikti juos sau vienai. Tuomet tikrai galima, kaip sakoma, užsidepresuoti.

Nepalikite savo artmųjų spėlioti, kas su Jumis vyksta. Taigi,

• Pasikalbėkite su tais, kuriais labiausiai pasitikite ( gal su sesėm, broliu ar draugais), atskeiskite savo būseną, pasidalinkite išgyvenimais. Priimkite jų rūpestį Jumis ir pagalbą. Labai siūlyčiau pasikalbėti su tėvais ar bent jau su vienu iš jų. Jie geriau supras, kas su Jumis darosi, galbūt galės Jums padėti suorganizuoti savo kampą ar ras kokį kitą sprendimą.

• Neapleiskite savo mėgstamų ir įprastų veiklų, nors Jums galbūt jos nebeteikia tiek malonumo, kiek anksčiau. Į kasdieninę veiklą įtraukite ką nors naujo ir malonaus, tačiau neapleiskite ir kasdieninių pareigų.

• Pasivaikščiokite, pakvėpuokite rudeniniu oru. Vėjas kartais turi galią išpūsti slogias mintis iš galvos ir niūrius jausmus iš širdies.

• Paskaitykite literatūros depresijos ar krizių temomis – galbūt rasite vertingų patarimų ar įžvalgų, kurios tiks Jūsų situacijai.

• Užsiimkite fizine veikla:mankšta, sportu ar buities darbais. Fizinis krūvis išjudina nuslopusią energiją.

• Pabandykite paanalizuoti, ar Jūsų depresiška nuotaika turi kokią konkrečią priežastį (gal koks įvykis, gal koks sukrėtimas, gal perdidelis krūvis), ar ji tiesiog atsėlino lyg be priežasties. Tokia analizė padeda geriau ją pažinti, o pažinus lengviau įveikti, pvz.: Gal Jūs esate pervargusi dėl per didelio krūvio ir Jums pirmiausia reikia poilsio. O gal priežastys kitos ?

• Jei vis tik matytumėt, jog jėgos nelygios, ir depresiška nuotaika ima viršų, tuomet patarčiau kreiptis pas profesionalus – pas mokyklos psichologą ar gydymo įstaigose dirbančius specialistus. Tam mes ir esame, kad mus, kaip Jūs sakote, trukdytumėte dėl savo problemų. Ir atsiprašinėti už tai tikrai nereikia.
Baigdama noriu Jums, miela Ingrida, palinkėti drąsos ir vilties, žengiant nelengvu brendimo ir savęs atradimo keliu. Sėkmės!

Psichologo patarimai. Kas trukdo užmegzti santykius?
Psichologo patarimai. Kas trukdo užmegzti santykius?

Esu 22 metų mergina. Studijuodu,studijos patinka, po studijų dirbu. Myliu gyvenimą, daug skaitau apie tarpusavio santykius.Turiu keletą tikrų draugu, labai juos vertinu. Mėgstu šokt, todėl dažnai lankausi klubuose (apsieinu be alkholio, man jo nereikia linksmybėm), esu linksma, simpatiška, nuoširdi, draugiška… tačiau aš visai neturiu pažinciu su vaikinais.

Psichologo konsultacijos
Psichologo konsultacijos

Evelina Globė – psichologė, Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos magistrė, besidominti asmenybės, socialine psichologija, meno terapija. Yra dėsčiusi Vytauto Didžiojo universitete „Psichologijos įvadą“, „Bendravimo psichologiją“; vedusi seminarus paaugliams bei jaunimui „Savęs pažinimas ir asmenybės ugdymas“, „Sėkmingo bendravimo įgūdžiai“.