šeštadienio rytas

Kartais atsikeli ryte ir matai už lango tik pilkų daugiaaukščių namų kontūrus. Tuomet taip nesinori lipti iš lovos, nes, regis, taip sunku pradėti naują dieną. Gurkšnoji ramiai šalavijų arbatą, klausai šiluma užliejančios muzikos ir mąstai apie viską: galvoje prabėga begalės minčių – nuo scenarijų naktinio Paryžiaus gatvėse iki stogais nuriedančio lietaus Londone. Ir pagaliau supranti, kad nesi nei Paryžiuje, nei Londone, esi čia – Lietuvoje, nors daugelio pažįstamų jau seniai nėra. Ir staiga veide pradeda rastis šypsena, reiškianti, kad buvimas “čia ir dabar” kažką reiškia.