šuo

Globotinio pusryčiai: Monytės moniukai ieško namų
Globotinio pusryčiai: Monytės moniukai ieško namų

Gyvūnų globos organizacija VšĮ „Kaimo grandinė“ ieško namų ir atsakingų šeimininkų pusantro mėnesio amžiaus šuniukams. Jų mama – mūsų globotinė Monytė. Mažyliai šiuo metu dar nesunkiai telpa delne, bet ir užaugę nebus didelio ūgio, maždaug iki 13 kilogramų svorio.

Globotinio pusryčiai: mieliausioji optimistė Dona
Globotinio pusryčiai: mieliausioji optimistė Dona

Namų ieško meilybių meilybė Dona. Keturių metų amžiaus, sterilizuota, ūgio „palei žemę“, bet apvali kaip bačkutė. Galėtų porą kilogramų ir numesti. Arba gal ir nereikia, nes pora kilogramų grožio būtų mažiau. Nors jai lengviau būtų lakstyti. O lakstyti ji nori, mėgsta, ir laksto, ir strikinėja, ir visaip kitaip džiaugiasi, ir labai bendrauja, ir yra tokio linksmo būdo, kad rodos to linksmumo jai niekas neatimtų nė jokioje gyvenimo situacijoje. Žodžiu, Dona optimistė.

Globotinio pusryčiai: buvęs kankinys Mėjukas ieško namų
Globotinio pusryčiai: buvęs kankinys Mėjukas ieško namų

Nedaug trūko, kad šįkart būtume kvietę policiją, nors teisinis neprižiūrimų gyvūnų problemų sprendimo būdas mūsų veikloje yra blogiausias kraštutinumas. Tie patys mūsų gerai išnarstyti Naujosios Vilnios sodai, tie patys prasigėrę veidai, tas pats požiūris į augintinius. Čia kas antram gyventojui 3-4 mėnesių katės dydžio šuniuko pririšimas prie grandinės yra savaime suprantamas dalykas, iš šiukšlių sulipdyta vėjo perpučiama būda – karališki apartamentai. Visi kaip susitarę pasakoja, kaip kasdien ryte ir vakare duoda savo gyvūnams po didelį dubenį košės, kurio mes niekad nei pas vieną nesam matę, nes „išverčia viską“. O prakalbus apie gyvūno vedžiojimą, išgirstam „Ką? Šunį vedžiot? Taigi kaimynai užjuoks!“. Ir tai būna pirmieji nesumeluoti jų žodžiai, nes kaimynai – tai tokie pat gyvūnų mylėtojai, kaip ir jie patys.

Globotinio pusryčiai: puošnioji Bagira ieško namų
Globotinio pusryčiai: puošnioji Bagira ieško namų

Žmonės!!! Vilniečiai, klaipėdiečiai, šiauliečiai… Na, nežinau iš kur dar, bet gi atsimerkit – šitoks neapsakomas, retas grožis prieš Jūsų akis! Juk išmaudžius, iššukavus, vedantis kuriuo nors prospektu, senamiesčiu, pusė būtų apstulbusių ir, atleiskit, seile nutįsusia. Niekas neatspėtų kokia veislė, bet galėtumėt sugalvoti pavadinimą ir sėkmingai „praeitų“ kaip esama. Žodžiu, dėmesys su ja garantuotas!

Globotinio pusryčiai: sniego pasaka Bela
Globotinio pusryčiai: sniego pasaka Bela

Namų ieško Bela. Tai apie trijų metų sniego pasaka, skirta draugystei, žmogui, džiaugsmui. Tik jokių vištų! Ir jokių vilčių, kad tai šuo – sargas. Ji – DRAUGAS. Vaikams, suaugusiems, kaimynams, praeiviams.

Globotinio pusryčiai: narve gyvenantis Taškis trokšta laisvės
Globotinio pusryčiai: narve gyvenantis Taškis trokšta laisvės

Taškio istorija liūdna, tikriausiai, kaip ir daugelio kitų neprižiūrimų ir nemylimų gyvūnų… Kai šilta, Taškis gyvena voljere. Aplink būdą nedidelis ruoželis pajudėti. Dubenėlis pilnas sausų miežinių kruopų, mėtosi tuščiavidurių kaulų likučiai. Kai padaviau sauso maisto, net springdamas ryte surijo. Matėsi, kad šuo išbadėjęs ir seniai kažką valgomo bematęs…

Šeimininkams nereikalinga Džiulė ieško namų
Šeimininkams nereikalinga Džiulė ieško namų

Esu Džiulė, gyvenu vienoje Vilniaus sodų bendrijoje, man vos daugiau nei dveji. Pirmuosius metus pragyvenau po atviru dangumi, pririšta prie trumpos grandinės, atvedžiau kelias vadas mažylių, kuriuos šeimininkai kažkur pradangino. Tiesa, mane nuolat lydėjo troškulys ir alkis, vargu, ar būčiau sugebėjusi juos užauginti…

Globotinio pusryčiai: Pupa - mažoji našlaitėlė
Globotinio pusryčiai: Pupa – mažoji našlaitėlė

Kai dviejų nedidukių šunyčių šeimininkė mirė, į mus pagalbos kreipėsi kaimynai, kuriems labai pagailo iš namų į laiptinę išvarytų gyvūnų. Pupa visą naktį lojo prie buto durų, prašydamasi vidun, tačiau… viduje ji jau niekam nebuvo reikalinga. O štai Rudė iš laiptinės pabėgo ir kelias dieneles valkatavo, kol kaimynai pagavo ir ją.

Globotinio pusryčiai: kad mamos istorija nesikartotų...
Globotinio pusryčiai: kad mamos istorija nesikartotų…

Viena iš lietuviškų patarlių sako, kad „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Atrodo, visą laiką dirbame ta linkme, kad kiek įmanoma labiau sumažintume beglobių gyvūnų skaičių, kad surastume namus tiems, kurie niekam nereikalingi, kad padėtume sterilizuoti augintinius tų žmonių, kurie neturi finansinių galimybių patys susimokėti. Bet dėl neatsakingų šeimininkų gyvūnų skaičius mūsų organizacijoje vis tiek didėja geometrine progresija.

Globotinio pusryčiai: puošnioji Bagira
Globotinio pusryčiai: puošnioji Bagira

Na, ponios ir panelės, laikykitės! Ar įmanoma puošnumu perspjauti Bagirą? Vargiai. Kaip ir greitumu, grakštumu ir laikysena.

Globotinio pusryčiai: meilioji Čita
Globotinio pusryčiai: meilioji Čita

Čita ieško namų ir mylinčio žmogaus draugijos.

Globotinio pusryčiai: ilgakojė gražuolė Pita
Globotinio pusryčiai: ilgakojė gražuolė Pita

Ilgakojė gražuolė Pita yra dar visai jauna, vos vienerių metukų amžiaus. Ji niekuomet nepuls pirmam sutiktam žmogui į glėbį, bet pabuvusi keletą dienų naujoje aplinkoje su nepažįstamais jai žmonėmis, gana greit apsipranta, susidraugauja ir nuo tada tampa pačia nuostabiausia ir ištikimiausia drauge!

Globotinio pusryčiai: šeimininko netekęs Punius
Globotinio pusryčiai: šeimininko netekęs Punius

Jo šeimininkas išėjo… Išėjo ten, iš kur negrįžtama… O jis liko vienas, toks mažas, liūdnas ir susivėlęs juodas kamuoliukas… Kas toliau? Toliau jo laukia didieji gyvenimo pokyčiai! Pradžiai šiek tiek pasidarbavus žirklėmis, iškarpius visus nereikalingus „kaltūnus“, apkirpus snukutį dengiančius purvinus „dredus“, pasimatė mielos, linksmai spindinčios akytės, kurios prašyte prašė padovanoti jam antrąjį šansą. Jis jį gavo – dabar globojamas savanorės namuose, kur sočiai pamaitintas, paglostytas, šukuojamas, jau paskiepytas, čipuotas ir intensyviai dairosi naujų namų.