vėlinės
Nors tradicija uždegti žvakių ant mirusiųjų artimųjų kapų atrodo giliai įsišaknijusi mūsų visuomenėje, iš tiesų ji nėra tokia sena, kaip gali pasirodyti. O tai, kas mums šiandien gali atrodyti tiesiog gražu ar pagarbos mirusiems ženklams, žvelgiant iš krikščioniškosios pozicijos, turi ir gilesnių prasmių.
Artėjant Mirusiųjų pagerbimo dienai, vis daugiau lietuvių minės ir mūsų šalyje sparčiai populiarėjančią Helovino šventę. Jau įpratusiems ją siautulingai švęsti siūloma apsilankymą baruose ar puošnius namų vakarėlius paįvairinti ir įsimintinomis ekskursijomis po Vilniaus ir Kauno senamiesčių gatveles, klausantis kvapą gniaužiančių istorijų iš gilios praeities apie žymius Lietuvos veikėjus, apie mūsų krašte buvusią „raganų medžioklę“, arba – tiesiog klaidžiojant miestų labirintuose. Patys drąsiausi kviečiami Vėlinių vakarą apsilankyti sostinės Rasų, Antakalnio, Bernardinų ir Užupio kapinėse.
Mes apie įžymybes kartas nuo karto parašome, o šviežiausia „Talentų banko“ viešnia Modesta jas piešia. Tarp jos atsiųstų darbų – Hugh Laurie, geriau žinomas kaip „Daktaras Hausas“, dainininkė Rihanna, aktorės Angelina Jolie ir Marilyn Monroe.
Superherojų kostiumai, seksualios slaugės, plastmasiniai peiliai, moliūgai – dažniausi šių dienų artėjančio Helovino atributai.
Ilgasis savaitgalis jau praėjo, žvakutės ant kapų uždegtos, tad belieka džiaugtis, kad šios Visų Šventųjų diena nebuvo tokia šalta kaip praėjusiais metais.
Laikas.lt nukeliavo į Karveliškių kapines Vilniuje ir užfiksavo gražiausias švenčių akimirkas. Jei ir Jūs turite Vėlinių nuotraukų, kuriose būtų užfiksuoti gražūs šviečiančių kapinių vaizdai – siųskite [email protected]
Šį ilgąjį savaitgalį daugelis Lietuvos žmonių vyks lankyti artimųjų kapų, uždegs ant jų žvakutes. Vien tik gaisruose šiemet jau žuvo 183 žmonės.
Kad artėjančios rimties ir susikaupimo dienos praeitų sklandžiai, būtų išvengta gaisrų bei kitų tragiškų nelaimių, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas primena: prieš išvykdami iš namų, nepamirškite išjungti iš elektros tinklo elektrinių bei šildymo prietaisų, televizoriaus, nepalikite perkaitintos ar besikūrenančios krosnies, patikrinkite, ar išjungtos dujos.
Jau ne už kalnų žvarbios rudeninės šventės, kai masiškai perkame žvakutes, chrizantemų puokštes ir važiuojame iš kapų į kapus lankyti savo mirusiųjų artimųjų.
Ar niekada neteko susimąstyti, kodėl spalio pabaigoje elgiamės kaip pamišę dėl kapų tvarkymo, gražinimo, – koks mūsų tikslas? Jei, kaip iš pirmo žvilgsnio įsivaizduojame, tikslas – aplankyti mirusiuosius artimuosius, prisiminti juos, sveikinu Jus patekote tarp daugumos, kurie sąmoningai suvokdami ar nesuvokdami vis bando save apgauti. Visi žino, kad aplankyti artimųjų kapus galime bet kuriuo metų laiku, o prisiminti juos – tuo labiau. Jie ilsisi ir jiems nei geriau, nei blogiau, kad bandydami numarinti savo sąžinės skaudulius puoselėjame jų kapus tarsi atiduodami duoklę už tai, ko nepadarėme jiems gyviems esant.
Pažvelkite, kas darosi parduotuvėse, turguose jau nuo spalio pradžios – tikras žvakučių ir plastmasinių gėlių paradas. Žmonės lyg avių banda perka didžiules brangias žvakes, vienkartines gyvų gėlų puokštes, vainikus… Ir kam??? Sakysite, kad pagerbti mirusiuosius? Ir vėl sau meluojate… Mirusiajam tai visai nebesvarbu, tačiau tai itin svarbu Jūsų kaimynams, draugams, giminėms, artimiesiems ir kt. Ir kokia gėda bus, jei jie pamatys nesutvarkytą kapą be žvakių ir gėlių, pamanys, kad mes visai nesirūpiname kapais ar kad išvis nemylėjome, negerbiame savo mirusiojo artimojo.
Kitas aspektas – mūsų emocijos vyraujančios spalio paskutinėmis dienomis. Važiuojame per visą Lietuvą lankydami artimųjų kapus. Šaltis, lietus, automobilių spūstis, eilės parduotuvėse sukelia ne pačias geriausias emocijas. Tuomet būname itin pikti, suirzę, sušalę, tačiau ko nepadarysi dėl sąžinės „pliusiuko“, nes spektaklį giminėms ir kaimynams reikia paruošti nors kartą per metus.
Važiuodami per šalies miestų ir kaimų kapinaites, žvakių ir gėlių dyžiu demonstruodami savo finansines galimybes, dažniausiai aplankome ir seniai matytus draugus, tetas, dėdes… Čia ir vėl pasireiškia neribotas lietuviškas vaišingumas ir sąmoningumo stoka, kai prie vaišių stalo sakomi tostai už mirusiuosius. Ar tai galima būtų pavadinti jų pagerbimu?
Šiomis šaltomis niūriomis dienomis būtų geriausiai ne keliauti iš kapinių į kapines, o likti namuose; susikaupti, ramiai prisiminti savo mirusiuosius artimuosius, jų vaidmenį mūsų gyvenime, suteiktas pamokas ir už juos tiesiog nuoširdžiai pasimelsti. Mirusieji jau nebegali to už save padaryti ir tai jiems būtų daug naudingiau nei sukrautas parodomasis šiukšlynas iš vaško ir plastmasės ant kapo. Žinoma, šitaip paprastai elgiasi tie, kuriems rūpi jų artimieji iš tikrųjų, o ne tai, ką žmonės pasakys….
Agnė Rutkauskaitė