Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis uždarytas konkursinės programos laureatų paskelbimu ir lietuviška premjera. Šeštadienį sausakimšoje „Skalvijos“ salėje festivalį užvėrė Julijos ir Rimanto Gruodžių trumpametražis filmas „Sėkmės metai“. Jo herojė – jauna moteris, bandanti pamiršti patirtas nuoskaudas ir susikurti laimingą gyvenimą. Jau daugelį metų kartu kuriantys režisieriai teigia vis dažniau atsigręžiantys į jaunus žmones ir jų patirtis. „Sėkmės metus“ jie vadina asmeninėmis savo paieškomis.
Rinktiniais kūrybinės dokumentikos filmais džiuginantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis viešės dar visą savaitgalį. Dar bus galima pamatyti ukrainiečio Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyvą, dabarties įvykių fone suskambančią itin aktualiai. Dar po kartą ekrane prasisuks populiariausieji – atidarymo filmas „Domino efektas“ (Elwira Niewiera, Piotr Rosołowski), Michelio Gondry animuotas pokalbis su Noamu Chomsky‘iu „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“, meditacinis „Manakamana“ (Stephanie Spray, Pacho Velezas), didžiausio mokslo eksperimento užkulisius atskleidžianti „Dalelių karštinė“ (Markas Levinsonas). Šeštadienį festivalį užvers lietuviška premjera – Rimanto Gruodžio trumpametražis filmas „Sėkmės metai“.
Vieną garsiausių ukrainiečių dokumentininkų Sergejų Bukovskį visada domino Ukrainos žmonių likimas. Jis įamžino holokausto aukų atminimą ir jų vardus, surinko liudijimus apie nedaugeliui žinomą ukrainiečių genocidą (holodomorą), jo kamera toliau nepaliaujamai fiksuoja skaudžius Ukrainos dabarties įvykius. Daugybę festivalio apdovanojimų pelniusio S. Bukovskio retrospektyva jau šį antradienį pradedama rodyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Nuo ketvirtadienio režisierius viešės festivalyje ir pats pristatys savo filmus, su žiūrovais dalinsis mintimis apie Ukrainos dabartį.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis startuos rugsėjo 18 d. Jau antra savaitė žiūrime būsimos programos filmus. Šiandien, prašau, atkreipti dėmesį į kiek neįprastos šeimos istoriją.
2014-tas ruduo atėjo greičiau nei tikėtasi. Kartu su juo kompiuterio ekrane anksčiau nei kasmet prasidėjo ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Dėkoju „Skalvijai“ už suteiktą galimybę jau rugpjūtį pasidalinti su jumis įspūdžiais apie būsimos programos filmus.
Sekmadienį vakare įvyko paskutiniai Vilniaus dokumentinių filmų festivalio seansai, tačiau Kino pusryčiams medžiagos yra kelios savaitės į priekį. Gaila, kad jie tik kartą per savaitę.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), šiemet parodęs per 40 filmų ir kvietęs bendrauti su gausiu jų kūrėjų būriu, atsisveikino iki kitų metų rugsėjo. Festivalio uždarymo akcentu tapo konkursinės Baltijos šalių dokumentininkų apdovanojimai, kuriuos įteikė festivalio žiuri – kino režisieriai Leonardas Retelis Helmrichas (Olandija), Angela Christlieb (Vokietija), socialinių mokslų daktarė Almira Usmanova (Baltarusija). Žiuri įvertinimu šiemet labiausiai džiaugėsi Latvijos kino kūrėjai.
Vilniuje vykstantis dokumentinių filmų festivalis, šiemet akcentuojantis dokumentinių istorijų tęstinumą, rugsėjo 28 d. užsidarys su filmu „Aleksejus Germanas: sunku būti dievu“ („Playback“, 2012). Tai bendras kino režisierių Antoine’o Cattino ir Pavelo Kostomarovo filmas apie garsaus rusų režisieriaus Aleksejaus Germano pastangas ekranizuoti brolių Strugatskių romaną „Sunku būti Dievu“ (1964). Kūrėjai savaip interpretavo istorijos siužetą ir atradę paralelių su pačiu A. Germanu jo kūrybinius ieškojimus įamžino filme.
Septyni vaikai, 2 šunys, 2 jūrų kiaulytės, 1 katė, 70 kambarių viename didžiausių Anglijos dvarų, 2 milijono svarų paskola, 10 tūkst. mėnesinės palūkanos, 1 didžiulė ir nesibaigianti ekonominė krizė – esminiai dokumentinio filmo „Dviejų pamišimas“ (angl. Madness Of Two, 2012) skaičiai.
Ruduo kine prasidėjo šventa dekada su dvasinguoju Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Kaip sako žymi kino kritikė Živilė Pipinytė, pavasarį turime – „Kino pavasarį“, o rudenį – VDFF. Nuo rugsėjo 19 iki 29 dienos galime mėgautis 40 dokumentinių juostų ir pabendrauti su 15 festivalio svečių. Skaičiai nėra dideli, bet tai tik leidžia džiaugtis tuo, kad organizatoriai per 10 festivalio metų jau spėjusiam atsiskleisti žiūrovui pateikia itin atsakingai atrinktus filmus.