Braškės – vienos iš labiausiai laukiamų vasaros gėrybių. Vos tik pasirodo pirmosios uogos turguje ar parduotuvėje, daugelis susiduria su klausimu: kurios braškės geresnės – lietuviškos ar lenkiškos? Atsakymas priklauso ne tik nuo skonio, bet ir nuo kitų svarbių veiksnių, kuriuos verta apsvarstyti.
Skonis – ar tikrai lietuviškos saldesnės?
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl lietuviai taip vertina lietuviškas braškes – jų skonis. Vietoje augintos braškės dažnai skinamos visiškai sunokusios, todėl būna saldesnės, kvapnesnės ir sultingesnės. Be to, trumpesnis kelias nuo lauko iki stalo leidžia išsaugoti daugiau natūralaus skonio ir aromato. Ūkininkai dažnai jas skina ryte ir jau tą pačią dieną siūlo turgeliuose ar krautuvėlėse, todėl jos būna itin šviežios.
Tuo tarpu lenkiškos braškės, ypač atvežtinės į prekybos centrus, dažnai skinamos dar ne visai sunokusios, kad išgyventų transportavimą ir ilgiau išliktų tinkamos prekybai. Tai reiškia, kad jos noksta jau po skynimo – ne ant krūmo, o dėžutėje ar sandėlyje. Dėl to jos gali būti mažiau saldžios, turėti silpnesnį kvapą ir sausoką tekstūrą. Žinoma, pasitaiko ir kokybiškų lenkiškų braškių, ypač jei jos perkamos iš patikimų augintojų, bet dažniausiai jos nusileidžia lietuviškoms skonio savybėmis.
Be to, daugelis žmonių pastebi, kad lietuviškos braškės tiesiog primena vaikystę – jų skonis artimesnis „tikrai braškei“, kokią atsimename nuo seno, o tai dar labiau sustiprina emocinį ryšį su vietos derliumi.
Šviežumas ir kelionės atstumas
Lietuviškos braškės dažniausiai atkeliauja tiesiai iš ūkio, kartais net tą pačią dieną, kai buvo nuskintos. Tai reiškia mažesnį kelionės atstumą ir trumpesnį laiką tarp nuskynimo ir jūsų stalo. Tokiu būdu uogos išlieka maksimaliai šviežios, nepraradusios nei skonio, nei kvapo, nei maistinių savybių. Tai ypač svarbu šiltuoju metų laiku, kai braškės labai greitai genda.
Lenkiškos braškės, net ir šviežios, iki prekybos vietų keliauja kelias dienas, todėl dažniau būna kiek praradusios sultingumą ar net minkštėjančios. Transportavimo metu jos dažnai laikomos vėsiuose sandėliuose ar sunkvežimiuose, kur ne tik lėtėja jų nokimo procesas, bet ir gali prasidėti uogų minkštėjimas bei fermentacija. Be to, siekiant išvengti gedimo, jos paprastai skinamos dar nevisiškai prinokusios, todėl net atrodydamos gražiai, skoniu jos dažnai nusileidžia ką tik nuskintoms vietinėms uogoms.
Šis skirtumas tarp „gyvos“, ką tik nuskintos lietuviškos braškės ir atvežtinės, kelias dienas keliavusios lenkiškos yra esminis, kai norime pasirinkti tikrai šviežią, kokybišką produktą.
Kaina: ar visada verta mokėti daugiau?
Lenkiškos braškės neretai pigesnės – tai faktas. Dėl didesnio masto ūkių, gerai išvystytos infrastruktūros ir ilgesnio vegetacijos sezono, lenkų augintojai gali pasiūlyti konkurencingas kainas net ir eksportui. Didesni kiekiai leidžia mažinti savikainą, todėl jų braškės prekybos centruose neretai atrodo patrauklesnės kainų lentelėje.
Visgi lietuviškos uogos dažnai laikomos „sezonine prabanga“, už kurią verta mokėti šiek tiek daugiau ne tik dėl šviežumo, bet ir dėl paramos vietos ūkininkams. Rinkdamiesi lietuviškas braškes, prisidedame prie mūsų žemdirbių išlikimo, tvarios žemės ūkio plėtros bei krašto ekonomikos. Be to, pirkdami vietoje, mažiname transportavimo poveikį aplinkai ir remiame tvaresnį vartojimą.
Chemijos klausimas
Vis daugiau pirkėjų susimąsto ir apie tai, kiek chemijos tenka uogoms užauginti. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje galioja vienodi Europos Sąjungos reglamentai, reglamentuojantys pesticidų naudojimą ir maisto saugą. Vis dėlto praktika skiriasi – pasitaiko atvejų, kai braškės iš užsienio auginamos naudojant intensyvesnę chemiją, siekiant užtikrinti didesnį derlių ar ilgesnį galiojimo laiką transportavimui. Dėl to kyla klausimų ne tik dėl skonio, bet ir dėl galimos likutinės chemijos poveikio sveikatai.
Lietuviški ūkiai dažnai būna mažesnio masto, todėl daugeliui jų lengviau valdyti auginimo procesus ir rinktis tausojančias praktikas. Be to, vis daugiau ūkininkų pereina prie ekologinio ūkininkavimo arba mažai intensyvių auginimo metodų. Tokie ūkiai vengia perteklinio tręšimo, naudoja biologines kenkėjų kontrolės priemones ir orientuojasi į kokybę, o ne tik į kiekybę.
Ši tendencija ypač svarbi šeimoms su vaikais, sveikatingumo šalininkams ar tiems, kurie nori vartoti kuo natūralesnį maistą. Tad renkantis braškes verta pasidomėti ne tik jų kilme, bet ir kaip jos buvo užaugintos – etiketės, ūkio pavadinimas ar net pokalbis su pačiu augintoju gali atskleisti daugiau nei vien tik uogų išvaizda ar kaina.
Sezono ilgis ir pasirinkimas
Lenkiškos braškės turguose atsiranda anksčiau nei lietuviškos, nes klimatas leidžia pradėti sezoną keliomis savaitėmis anksčiau. Šiltesnis pavasaris, ilgesnis vegetacijos laikotarpis ir plačiai taikoma ankstyvoji šiltnaminė auginimo praktika leidžia lenkams tiekti braškes į užsienio rinkas dar tuomet, kai lietuviški laukai tik pradeda busti. Dėl to jos tampa populiariu pasirinkimu pavasario pradžioje, ypač tarp nekantriai pirmųjų uogų laukiančių vartotojų.
Kita vertus, kai jau prasideda lietuviškų braškių sezonas – daugeliui tai tarsi signalas, kad atėjo tikro skonio metas. Tuomet pirkėjai aktyviai ieško lietuviškų uogų, dažnai net atpažįsta jas pagal kvapą ar išvaizdą. Tai tampa ne tik kulinariniu, bet ir emociniu momentu – sezoninių gėrybių laukimas įgauna prasmę, o pasirinkimas dažnai grindžiamas ne tik logika, bet ir nostalgiška nuojauta, jog „savos“ braškės vis tiek skaniausios.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
