Valstybinė darbo inspekcija vis dažniau susiduria su situacijomis, kai darbuotojai ginčija savo atleidimą, nors formaliai jis įformintas kaip išėjimas savo noru. Darbo ginčų komisijoje tokie reikalavimai – vieni dažniausių: siekiama pripažinti, kad darbuotojo iniciatyva nutraukta sutartis iš tiesų neatitiko jo tikrosios valios.
Pasitaiko atvejų, kai darbuotojas teigia buvęs priverstas pasirašyti prašymą išeiti iš darbo. Net ir teismuose nagrinėtos bylos rodo, kad kartais darbdaviai pasinaudoja susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir skubina darbuotoją padėti parašą ant jau parengtų dokumentų.
VDI Darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė pabrėžia, jog kasacinio teismo praktikoje akcentuojama viena esminė sąlyga – darbuotojo pareiškimas turi atspindėti jo tikrą, laisvai susiformavusią valią. Jei prašymas parašytas dėl psichologinio spaudimo, darbdavio iniciatyvos ar kitos neteisėtos įtakos, toks atleidimas gali būti pripažintas neteisėtu.
Neleistina įtaka suprantama kaip darbdavio kišimasis į darbuotojo apsisprendimą, kai valia formuojama ne savarankiškai, o veikiant spaudimui. Vertinant ginčą, nagrinėjamos visos reikšmingos aplinkybės: kokiomis sąlygomis parašytas prašymas, kokia jo forma, ar darbuotojui buvo suteikta pakankamai laiko apsvarstyti sprendimą, taip pat kiti konkrečiai situacijai svarbūs faktai.
Skyriaus vedėja ragina darbdavius elgtis atsakingai ir užtikrinti, kad sprendimas nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį būtų priimtas be spaudimo. Kitaip tariant, darbuotojas turi turėti realią galimybę apsispręsti, o ne tik formaliai pasirašyti dokumentą.
Tai iliustruoja ir Kauno apygardos teismo 2025 metų gruodžio 23 dienos sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-2702-587/2025. Ginčas kilo dėl atleidimo teisėtumo. Darbuotoja tvirtino, kad išeiti iš darbo neketino, tačiau jai buvo pasakyta, jog bendrovė nuo kitos dienos stabdys arba nutrauks veiklą.
Pasak jos, darbdavio atstovai pateikė jau parengtą prašymą dėl atleidimo savo noru ir nurodė, kad tai – vienintelis galimas sprendimas. Buvo paruošti ne tik prašymų blankai, bet ir direktoriaus įsakymas dėl atleidimo. Ant šio dokumento darbuotoja iš karto užrašė „sutinku“.
Teismas atkreipė dėmesį į sprendimui skirtą laiką. Kelių valandų terminas, ypač kai kartu pabrėžiama, jog darbo apimtys mažėja ar darbo apskritai nebeliks, gali būti vertinamas kaip psichologinis spaudimas. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiką darbuotojui sudėtinga ramiai įsigilinti į situaciją, įvertinti teisines pasekmes ar pasikonsultuoti su teisininku.
Bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad darbuotoja neturėjo iš anksto apgalvotos ir savarankiškai susiformavusios valios nutraukti darbo santykius. Įrodymų visuma leido daryti išvadą, jog ji, būdama netikėtai pastatyta prieš faktą ir susijaudinusi, rašė jai diktuojamą tekstą, iki galo nesuvokdama galimų pasekmių.
Taip pat konstatuota, kad darbdavys ne tik nesuteikė pakankamai laiko apsispręsti, bet ir pasinaudojo situacija. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas darbo ginčų komisijos pozicijai, pripažino atleidimą neteisėtu.
Ši praktika rodo, kad vien parašas ant prašymo dar nereiškia, jog sprendimas buvo priimtas laisva valia. Jei nustatoma, kad darbuotojo apsisprendimą lėmė spaudimas ar neteisėta įtaka, teisinės pasekmės gali būti palankios būtent darbuotojui.
