Tankūs krūmai ir erkės sode: specialistai atskleidžia, kaip su tuo susijęs mikroklimatas
Raugerškis, ypač Tunbergo raugerškis (Berberis thunbergii), vertinamas dėl ryškiai nusidažančių lapų ir nereiklumo, tačiau tyrimai rodo, kad tankūs šio krūmo sąžalynai gali sudaryti erkėms palankias sąlygas. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys yra ne pats augalas, o po juo susiformuojantis drėgnas, prastai vėdinamas mikroklimatas.
JAV, kur Tunbergo raugerškis laikomas invazine rūšimi, Konektikuto žemės ūkio eksperimentų stotis (Connecticut Agricultural Experiment Station) nurodo, kad raugerškių tankmėje drėgmė išsilaiko ilgiau, o tai didina erkių išgyvenamumą. Kai kuriuose tyrimuose fiksuota, kad invazinių raugerškių plotuose erkių vidutiniškai gali būti apie 12 kartų daugiau nei vietose, kur šio krūmo nėra.
Erkėms ypač pavojingas išdžiūvimas, todėl jos linkusios rinktis šešėlingas vietas arti žemės, kur daugiau drėgmės ir mažesnė oro cirkuliacija. Tankiai suaugę, neperšviečiami krūmai sukuria nuolatinę prieglobstį, o po jais susikaupianti lapų ir organinių liekanų paklotė tampa dar viena vieta slėptis.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas pavienis raugerškis automatiškai tampa erkių židiniu. Riziką smarkiai keičia sklypo vieta, pavėsis, dirvos ir paklotės drėgmė, taip pat tai, ar sode dažnai lankosi laukiniai gyvūnai ir graužikai, pernešantys erkes bei jų platinamus sukėlėjus.
Kaip sumažinti erkių riziką?
Jei raugerškių atsisakyti nenorite, svarbiausia neleisti jiems virsti tankia, neperpučiama siena. Reguliarus genėjimas ir krūmų praretinimas pagerina oro judėjimą ir padeda greičiau išdžiūti paklotei, todėl erkėms sąlygos tampa prastesnės.
Ne mažiau svarbi tvarka po krūmais ir aplink juos: reikėtų reguliariai surinkti nukritusius lapus, šakeles ir vengti storos, ilgai drėgmę laikančios organinės paklotės. Taip pat naudinga prižiūrėti veją, kad žolė aplink krūmus nebūtų aukšta, o takų ir gėlynų pakraščiai neužželtų.
Svarbu ir tai, kad erkės į sodą dažniausiai patenka su gyvūnais. Jei sklypas ribojasi su miškingomis ar krūmynų teritorijomis, kur dažnai pasirodo stirnos, graužikai ar ežiai, rizika išlieka didesnė net ir prižiūrint augalus, todėl verta pergalvoti poilsio zonų vietą ir atskyrimą nuo tankių želdinių.
Kuo pakeisti raugerškį?
Norint sumažinti erkių palankias slėptuves, verta rinktis krūmus, kurie paprastai neformuoja tokios tankios, prie žemės susispaudusios lapijos, arba kuriuos lengviau palaikyti praretintus. Praktikoje daugiau naudos duoda ne tariamai atbaidantis kvapas, o tai, ar augalas leidžia sukurti sausesnę, atviresnę aplinką.
Prie takų, terasų ar vaikų žaidimų zonų dažnai sodinami aromatiniai augalai, kurie paprastai auginami saulėtesnėse ir sausesnėse vietose, taip netiesiogiai mažindami erkių riziką. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad nėra augalo, kuris vienas pats suteiktų patikimą apsaugą, jei kieme išlieka daug šešėlio, drėgmės ir netvarkingos paklotės.
Erkių sezonas Lietuvoje tampa vis ilgesnis, o švelnesnės žiemos didina tikimybę, kad jos bus aktyvios ilgiau nei įprasta. Dėl to sodų priežiūroje vis daugiau dėmesio skiriama mikroklimato valdymui: šviesai, vėdinimui, paklotės sausumui ir aiškiam poilsio zonų atskyrimui nuo tankių želdinių.
