Jie – nepakeičiami pėdsekiai, aptinkantys ne tik pasiklydusius žmones, bet randantys net slapčiausiose vietose paslėptas narkotines ir sprogstamąsias medžiagas. Jie – ne tik ištikimi kolegos, kuriais galima pasikliauti net ir ekstremaliausiose situacijose, bet ir geriausi tarnybą atliekančių pareigūnų draugai.
Televizijos ekrane ar visuomenei skirtame renginyje matydamas, kaip dirba tarnybiniai šunys, dažnas nemenkai nusistebi šių šunų žaibiška reakcija, jų sumanumu ir drąsa. Ne vienas norėtų šalia savęs užsiauginti toki išmintingą ir bebaimį kompanioną, deja, ne kiekvienam pavyksta. Kokios priežastys tai lemia ir kuo tarnybinių šunų priežiūra skiriasi nuo namuose auginamų keturkojų, atsako Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vyresnysis specialistas kapitonas Sigitas Savickis ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės mobilaus būrio kinologų grupės specialistas Rolandas Eidininkas.
Tarnybinių šunų dresūra
Anot 23 metų tarnybos patirtį sukaupusio Rolando Eidininko, tarnybinių šunų priežiūra smarkiai skiriasi nuo paprastų šunų. „Auginant tarnybinį šunį reikia jį specializuoti, 2-3 mėn. pradėti ugdyti: supažindinti su įvairiais paviršiais, kvapais, žmonėmis. Svarbu nuo mažumės ugdyti medžioklės, grobio instinktus. 4-5 mėn. šuniukai laiko testus, tikrinama, ar nebijo žmonių, patalpų, triukšmo, drąsiai eina slidžiu paviršiumi, noriai žaidžia su kamuoliuku, medžiagos ritiniu, dar vadinamu „pele“, ieško paslėpto kamuoliuko“, – sakė Rolandas.
Sigito Savickio teigimu, tarnybiniai šunys turi būti ypač paklusnūs šeimininkui, gerai valdomi, dažniausiai pasirenkami jau esamų tarnybinių šunų atžalos, kad turėtų tarnybai reikalingus instinktus, būtų aktyvūs, drąsūs, nebijotų įvairių patalpų, aukščio. „Vienas šuo arba vienas žmogus pasienio ruože nelabai ką padarys. Tarnybinis šuo su šeimininku turi veikti išvien, kaip geras duetas. Tarnybinių šunų instinktai dresūros metu yra nukreipiami atsižvelgiant į tai, kokios paskirties tarnybinio šuns tarnybai reikės po penkerių metų, nes tarnybinių šunų poreikis, jų kiekis ir paskirtis yra planuojamas iš anksto. Jei matome, kad po penkerių metų geras pėdsekys ar narkotikus aptinkantis tarnybinis šuo nebeturės pamainos, tai planuojame ir ruošiame jauną šuniuką į tai atsižvelgdami“, – kalbėjo Sigitas. Jis taip pat sakė, kad dresūros metu įvairiais būdais skatinamas tarnybinis šuo, mokant paieškos dažniausiai su šuns mėgstamu žaislu, ruošiant pėdsekius – su maistu.
Rolandas Eidininkas su tarnybiniu šunimi
Jokių kaulų, tik kokybiškas aukščiausios klasės ėdalas
Pasak abiejų specialistų, labai svarbu užtikrinti kokybišką tarnybinių šunų mitybą, nes šie šunys patiria didelį krūvį, išeikvoja daug energijos. „Šerdami tarnybinius šunis atsižvelgiame į pašaro kokybę, jo sudedamąsias dalis. Žiūrime, kad būtų pakankamas baltymų, riebalų, angliavandenių kiekis, kad netrūktų natūralių riebalų rūgščių (omega 3 ir omega 6), kurios yra nepakeičiamos, nes nėra gaminamos šuns organizme ir į jį patenka tik su ėdalu. Taip pat svarbu, kad šuo su pašaru gautų pakankamai vitaminų ir mineralinių medžiagų“, – kalbėjo „Quattro Delicatezza“ pašaru savo tarnybinius šunis šeriantis Sigitas Savickis.
Jis taip pat paminėjo, kad tarnybiniai šunys kaulais nešeriami, nes kaulas – ne maistas. Kaulai duodami tik kaip priedas prie pašaro, kad šuo galėtų patenkinti griaužimo poreikį. Duodami tik tie, kuriuos šuo sugriaužia, tie, kurių šuo neįstengia sugriaužti, neduodami, nes jie per laiką nuzulintų šuns dantis. Sigitas pabrėžė, kad tarnybinis šuo savo ėdalą turi suėsti per penkias minutes, jei užtrunka ilgiau arba atsisako ėsti – ėdalas paimamas. Taip daroma tam, kad šuo nepasidarytų išrankus ir nesitikėtų iš šeimininko gauti paskaninto pašaro, būtų ugdoma disciplina. Švarus vanduo šuniui visada turi būti prieinamas.
Anot Rolando Eidininko, dažnas namuose šunį auginantis žmogus jį šeria kuo papuola, neįsigilindamas į pašaro savybes ir jo tinkamumą augintiniui pagal jo amžių, veislę, fizinį aktyvumą. „Mes žiūrime, kad tarnybiniai šunys gautų tik aukštos klasės ėdalą, kad augtų taip, kaip reikia, kad būtų darbingi. Suaugusiems šunims be sauso ėdalo dar duodame žalios mėsos, vengiame duoti graužti sintetinius kaulus. Atidžiai žiūrime, kad šunys nebūtų nupenėti ir ne liesi. Jei šuo nupenėtas ar per liesas, jis greitai pavargsta, o tada ir nusikaltėlio pasivyti neįstengia“, – sakė Rolandas pridurdamas, kad tarnybiniai šunys šeriami vieną kartą per dieną vasaros metu ir du kartus žiemą, didesnis ėdalo kiekis reikalingas palaikyti kūno šilumą šuniui dirbant atšiauriomis sąlygomis.
Pasieniečių kinologų parodomoji programa (Vaido Lungio nuotr.)
Tarnybinio šuns į lovą lipti neleidžiu
Specialistai užsiminė, kad dažniausiai tarnybiniai šunys gyvena kartu su savo šeimininkais jų namuose. Taip užtikrinamas geresnis šuns ir šeimininko kontaktas, šuo tampa ne tik tarnybos partneriu, bet ir draugu. „Tarnybinio šuns į lovą lipti neleidžiu, kąsnelių nuo stalo neduodu, neerzinu šuns taip darydamas, nes jei duosiu vieną kartą, vėliau tikėsis gauti daugiau. Mūsų skyriuje dauguma tarnybinių šunų gyvena su šeimininkais, bet yra ir tokių, kurie laikomi tarnybos vietoje. Tada pareigūnas turi kasdien atvažiuoti ir pasirūpinti šunimi“, – teigė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vyresnysis specialistas kapitonas Sigitas Savickis.
Taigi, nors šuo geriausias tiek paprasto žmogaus, tiek ir tarnybą kartu atliekančio žmogaus draugas, tačiau namuose ant sofutės gulintis keturkojis niekada taip atsakingai neatliks savo pareigos. Tarnybiniai šunys nuo mažens ugdomi, dresuojami, kad būtų ne tik geriausiais pareigūnų draugais, bet patikimais pėdsekiais, rastų narkotikus ir sprogstamąsias medžiagas ar žmones bei sulaikytų nusikaltėlius ir nė nemirktelėję apgintų tiek pareigūnus, tiek kiekvieną iš mūsų.
