Visata atrodo milžiniška ir tuščia, bet kartais ji atsiunčia svečių iš vietų, kurių niekada nepamatysime. Po keliolikos dienų vienas toks keliautojas praskries palyginti netoli Žemės, suteikdamas astronomams retą progą stebėti tarpžvaigždinę kometą iš arčiau. Kai objektas pasirodo tik trumpam, kiekviena observacijų valanda tampa aukso verta.
Šis svečias vadinamas 3I ATLAS ir jis jau spėjo sukelti didelį susidomėjimą. Tai kūnas, kuris atskrido iš kitos žvaigždžių sistemos, todėl jo sudėtis ir elgsena gali būti visai kitokia nei mums įprastų kometų. Tokie susitikimai primena, kad Saulės sistema nėra uždara sala.
Artėjantis prasilenkimas bus kosmiškai artimas, nors plika akimi kometos nepamatysime. Net ir per teleskopus ji išliks silpna, tačiau jos greitis ir aktyvumas leidžia tikėtis daug vertingų duomenų. Kuo daugiau pamatysime dabar, tuo daugiau atsakymų turėsime apie kitas planetines sistemas.
Trečiasis patvirtintas tarpžvaigždinis svečias
„3I ATLAS“ aptikta liepos pradžioje ir tapo tik trečiu patvirtintu tarpžvaigždiniu objektu mūsų stebėjimų istorijoje. Prieš ją buvo „1I Oumuamua“ ir „2I Borisov“, todėl kiekvienas naujas atvykėlis iškart lyginamas su šiais dviem precedentais. Pats faktas, kad tokių kūnų randame vis dažniau, rodo gerėjančias paieškos galimybes.
Ši kometa išsiskiria labai didele sparta, maždaug 60 kilometrų per sekundę, ir orbita, kuri aiškiai rodo, kad ji nepriklauso mūsų sistemai. Gruodžio 19 dieną ji prasilenks su Žeme maždaug 269 milijonų kilometrų atstumu. Žmogaus masteliu tai labai toli, bet kosmose tai beveik rankos pasiekiamas nuotolis.
Ką jau spėjome sužinoti apie kometą?
Kometos skrydis pro Saulę jau įvyko, artimiausią tašką ji pasiekė spalio 29 dieną ir dabar tolsta. Ankstyvos spektroskopinės užuominos leidžia manyti, kad „3I ATLAS“ gali būti senesnė už mūsų planetinę sistemą. Jai priskiriamas ir neįprastai didelis anglies dioksido kiekis, kas gali byloti apie kitokias formavimosi sąlygas.
Tokios savybės intriguoja, nes jos tarsi atveria langą į svetimą kosminę virtuvę, kurios vietos greičiausiai niekada neidentifikuosime. Jei kometa išties susiformavo kitokioje cheminėje aplinkoje, ji tampa natūraliu mėginiu, atskriejusiu iki mūsų be jokios siuntos ar misijos. Tai mokslininkams suteikia progą patikrinti teorijas apie planetų ir mažųjų kūnų gimimą kitose sistemose.
Keturių misijų medžioklė ir likusios mįslės
Kai pasirodo toks retas objektas, į darbą įsitraukia visa stebėjimų grandinė. „Hubble“ teleskopas lapkričio pabaigoje nufotografavo kometos komą ir parodė, kad ji ryškėja nuo tada, kai buvo arčiausiai Saulės. Europos zondas „JUICE“, būdamas prie Jupiterio, iš maždaug 66 mln. kilometrų atstumo užfiksavo ne tik komą, bet ir du atskirus dulkių uodegos srautus.
Papildomų duomenų netikėtai pateikė ir „NASA“ misijos „PUNCH“ bei „STEREO“, kurios kometą užkabino savo kadruose dar ankstesniais mėnesiais. Vis dėlto daug kas lieka neaišku, ypač kometos branduolio dydis, kuris gali svyruoti nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Tyrėjai svarsto ir drąsesnes idėjas, pavyzdžiui galimą kriovulkaninę veiklą, tačiau be tiesioginės misijos tai kol kas liks hipotezėmis.
