Po Naujojo Pietų Velso žemės ūkio plotais slypi nepaprasta vieta, atskleidžianti milijonus metų menančią istoriją, tai „McGraths Flat“. Ši vietovė datuojama maždaug nuo vienuolikos iki šešiolikos milijonų metų senumo ir priklauso mioceno laikotarpiui, kai formavosi dauguma šiandien žinomų gyvūnų bei augalų rūšių.
Būtent čia Australijos muziejaus tyrėjai aptiko išskirtinai gerai išlikusių fosilijų. Nors šiandien čia vyrauja sausra ir dulkės, kadaise šioje vietoje vešėjo tropiniai miškai. „McGraths Flat“ fosilijos atskleidžia senovinę ekosistemą, užfiksuotą stulbinamu tikslumu, leidžiančiu pažvelgti į praeities gamtos pasaulį taip, tarsi jis būtų sustabdytas laike.
Ryškiai raudonos spalvos nuosėdinės uolienos, iš kurių sudaryta ši vietovė, pasižymi neįprasta sudėtimi, jos sudarytos iš geležies turinčio mineralo goetito. Būtent šis mineralas leido išsaugoti augalus, vabzdžius, žuvis ir net paukščių plunksnas itin detaliai.
Uolos, kurios meta iššūkį mokslui
Mokslininkų tyrimas, paskelbtas žurnale „Gondwana Research“, atskleidžia, kad šios uolienos ne tik saugo praeities gyvybę, bet ir keičia požiūrį į tai, kur ir kaip žemėje gali susiformuoti išskirtinės fosilijų vietovės. Iki šiol buvo manoma, kad geriausiai išsilaikiusios fosilijos aptinkamos šiferio, smiltainio, kalkakmenio ar vulkaninės kilmės sluoksniuose.
Tokios vietos kaip Vokietijos „Messel Pit“ ar Kanados „Burgess Shale“ laikytos išskirtiniais pavyzdžiais, nes jose gyvūnų liekanos buvo greitai užklotos smulkiomis nuosėdomis, todėl išliko net minkštieji audiniai. Tačiau „McGraths Flat“ įrodė, kad net ir geležies prisotintos uolienos gali išsaugoti sausumos gyvybės pėdsakus neįtikėtinu tikslumu.
Paprastai tokiose uolienose randamos tik senovinės jūrų kilmės medžiagos, susiformavusios prieš milijardus metų, tačiau čia aptiktos žemyninės gyvybės fosilijos keičia šią sampratą iš esmės.
Gyvybė, įkalinta geležyje
„McGraths Flat“ sudaryta iš itin smulkiagrūdės geležies turtingos uolienos, vadinamos ferikritu. Kiekviena jos dalelė yra vos penkių tūkstantųjų milimetro dydžio, todėl, kai organizmai nugulė į šį dumblą, geležies dalelės galėjo užpildyti kiekvieną jų ląstelę. Dėl to išliko net minkštieji audiniai, pigmentų ląstelės, nervų struktūros ir net smulkūs vorų plaukeliai.
Tokio detalumo fosilijų išlikimas itin retas, ypač sausumos sąlygomis, todėl šis atradimas leidžia mokslininkams pamatyti gyvybės formas, kurios anksčiau buvo beveik neįmanoma atkurti. „McGraths Flat“ savo išsaugojimo kokybe prilygsta žymiausioms pasaulio vietovėms, tik čia gyvybė įamžinta geležies sluoksniuose.
Kaip susiformavo šis gamtos stebuklas?
Mokslininkai nustatė, kad „McGraths Flat“ susiformavo mioceno laikotarpiu, kai po šiltu ir drėgnu atogrąžų klimatu iš bazalto sluoksnių išsiskyrusi geležis buvo pernešta rūgščiu požeminiu vandeniu.
Kai šis vanduo pasiekė upės sistemą ir seną užslinkusį upės lanką, vadinamą senvage, čia nusėdo itin smulkios geležies nuosėdos, kurios padengė ir išsaugojo viską, kas nugrimzdo į dugną.
Šis procesas suteikė tyrėjams naują žemėlapį, kaip ieškoti panašių vietų pasaulyje. Tokios sąlygos gali susiformuoti ten, kur senovinės upės tekėjo per geležies turtingus vulkaninius regionus ir kur klimatas buvo šiltas bei drėgnas.
Raudonosios „McGraths Flat“ uolos atveria naują skyrių fosilijų moksle, įrodydamos, kad net po rūdžių spalvos žeme gali slypėti nepaprastai išsami žemės gyvybės istorija.
