Tatuiruotojo Horiyoshi III patirtis – 10 tūkst. klientų (Interviu, Foto)

Dovilė Raustytė
Parengta remiantis: 
Bigtattooplanet.com, Donaldelley.wordpress.com, Lowriderarte.com

Horiyoshi III (66) – žmogus-legenda. Jis pirmasis Japonijoje, daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, tatuiruočių meną ištraukė į dienos šviesą ir padarė prieinamą paprastiems žmonėms. Horiyoshi III taip žinomas, kaip vienas pirmųjų, modernizavusių japonišką tatuiravimo meną – irezumi – nuo tradicinio rankinio tatuiravimo tebori *, perėjus prie darymo tatuiruotes elektrine mašinėle.

Interviu, padėsiantis nors šiek tiek pažintį šį paslaptingą žmogų ir įspūdingą Japonijas tatuiravimo meną, kuris tikrai skiriasi nuo vakarietiškojo.

Koks buvo jūsų pirmasis kontaktas su tatuiruotėmis?

Man buvo 11 metų, kai pirmą kartą viešojoje pirtyje pamačiau nuo kaklo iki pėdų ištatuiruotą žmogų. Buvau taip sužavėtas, lyg prieš save išvydęs Godzilą. Nuo tada apie tai daug mąsčiau, kol po dešimties metų pradėjau neprofesionaliai tatuiruoti.

Buvote Shodai Horiyoshi – Japonijos tatuiruotojų autoriteto – mokinys. Kaip jums taip pavyko?

Būdamas 21-ių išsiunčiau laiškus garsiausiems tatuiruočių meistrams, tarp jų buvo ir Shodai Horiyoshi bei jo sūnus Horiyoshi II. Žinoma, nei iš vieno atsakymo nesulaukiau. Nusprendžiau tiesiog nueiti ir pasibelsti į jų studijos duris. Išklausęs mano motyvaciją, Horiyoshi II galiausiai sutiko mane mokyti.

Pradžią atsimenate kaip itin sunkų laikotarpį, juk Japonijos tatuiravimo meistrų pasaulyje vyrauja kitokie principai – kol tampi savarankišku turi gyventi su mokytoju, atiduoti jam savo uždarbį ir pan.?

Manau, kad sunku padaryti viską, kas nepatinka. Tatuiravimas tiek meistrui, tiek jo klientui yra sudėtingas procesas. Tai skausminga, brangu ir atima daug laiko. Tačiau meilė šiam menui tarp išvardytų dalykų atneša harmoniją.

Jūs menininkas ar amatininkas?

Man nepatinka, kai tatuiruotojai vadina save menininkais. Tatuiravimas, pats savaime, yra tiek pat geras, kiek ir blogas. Tad tai negali būti menas.

Esate vienas iš nedaugelio meistrų, kuris tatuiruoja ir tebori, ir elektrine mašinėle. Kodėl nepasirenkate vieno?

1985 m. pabandžiau tatuiruoti elektrine mašinėle ir supratau, kad tai būtinas mano atliekamo darbo įrankis modernėjančioje visuomenėje. Tačiau pačios japonų tatuiravimo meno šaknys susijusios su tebori, tad jo pamiršti ir apleisti nevalia. Dirbti pastarąja man yra didesnis malonumas.

Tiesa, kad Japonijoje nėra priimtina tatuiruoti su pirštinėmis?

Taip. Kai pirmą kartą Europoje nuvažiavau į tatuiruotojų parodą, pamačiau kokių higienos normų jie laikosi ir kai kurias iš jų pradėjau naudoti savo darbe. Vienas iš jų – pirštinės.

Kiek klientų esate turėjęs? Kiek iš jų padarėte pilnus „kostiumus“?

Turėjau apie 10 000 klientų. Viso kūno tatuiruotes padariau gal 100.

Kiek daugiausiai pinigų klientas yra išleidęs pas jus?

Kartą man už atliktą darbą buvo pasiūlytas prabangus namas, tačiau aš jo atsisakiau. Žinoma, už kiekviena tatuiravimo sesiją tas žmogus man taip pat buvo susimokėjęs.

Japoniškose tatuiruotėse pirmauja tradicijos. Kokią vietą jos užima jūsų darbuose?

Tradicija man kaip odą keičianti gyvatė. Jai svarbi praeitis, tačiau ji prisitaiko prie šiuolaikinio pasaulio. Mano darbams būdinga Apšviestojo pasaulio eros (1926–1989) įtaka, tačiau lygiai taip pat aš prisileidžiu Vakarų kultūrą.

Esate matęs tatuiruotę, kuri ilgam įstrigo mintyse?

Sunku pasakyti, kiekvienas darbas veikia savaip. Galėčiau išskirti kažkada matytą kito japonų meistro darbą – per visą nugarą ištatuiruotą karpiu lipantį juodaodį berniuką.

Kokios tatuiruotės nesutiktumėte daryti?

Niekada netaturuočiau religinio pobūdžio įžeidžiančių ar su diskriminacija susijusių žodžių, frazių.

Kokie žmonės pas jus lankosi?

Labai nedaug jaunų žmonių. Vis daugiau atsiranda įkvėptų mėgiamų sportininkų ar muzikantų… Tatuiruočių nori drąsūs žmonės. Japonijoje vyrauja įsitikinimas, kad tatuiruotes dažniausiai darosi mafijos nariai. Tatuiruoti japonai dar ir dabar neįleidžiami į daugumą viešųjų pirčių, sporto salių, netgi restoranų.

Yra kažkokių nerašytų taisyklių šiame amate?

Viena pagrindinių vyrauja tarp meistro ir jo kliento – pasižadėjimas pabaigti pasirinktą piešinį.

Jūsų sūnui arti 30-ies. Ar jis perims jūsų amatą?

Mano pareiga buvo išmokyti jį tatuiruoti. Tačiau aš jam leidžiu laisva valia pasirinkti, ką jis veiks ateityje ir ar jam priimtinas mano tatuiravimo stilius.

Ar turite naminių gyvūnų?

O taip, jie mano žmonos – hobis. Turime 10 lemūrų, penkis žaislinius pudelius ir čikuakvą. Laikomės principo, kad gyvūnai nėra mūsų vergai, tad jie gyvena tokiomis pat sąlygomis kaip ir žmonės. Negailime jų priežiūrai pinigų.

Negalvojate apie pensiją?

Ne. Turiu įsipareigojimų savo klientams visame pasaulyje. Negalėčiau to daryti ir dėl finansinių priežasčių. Netikiu, kad kažkada galutinai sustosiu tai daręs.

*Tebori – tradicinis japonų tatuiravimas rankiniu būdu, naudojant prie bambukinės ar metalinės lazdelės pritvirtinus plienines arba iš titano pagamintas adatas. Panardinta į dažus adata ritmingais judesiais įspaudinėjama į odą, taip išgaunant norimus piešinius.

Daugiau Horiyoshi III darbų – galerijoje.