Leisti šuniui laižyti veidą daugeliui atrodo kaip mielas artumo ženklas. Šunys dažnai tampa beveik šeimos nariais, todėl norisi su jais elgtis taip pat švelniai kaip su žmonėmis. Vis dėlto yra riba, kur artumas gali tapti per didelis.
Nemažai šeimininkų bučiuoja savo šunį ir leidžia jam atsakyti tuo pačiu. Iš šalies tai atrodo nekaltai, nes gyvūnas rodo prisirišimą. Tačiau kartu verta prisiminti, kad šuns burnoje slypi dalykų, kurių plika akimi nematome.
Ši tema svarbi ne tam, kad žmonės bijotų augintinių, o tam, kad suprastų riziką. Dažniausiai nieko blogo nenutinka, bet retomis aplinkybėmis toks kontaktas gali turėti pasekmių. Todėl apie tai pravartu žinoti kiekvienam šuns šeimininkui.
Kas gyvena šuns burnoje?
Šuns burna nėra sterili, joje natūraliai gyvena įvairūs mikroorganizmai. Dauguma jų žmonėms nekenkia, tačiau kai kurios bakterijos gali persikelti per gleivinę ar mažus odos pažeidimus. Dėl to rizika maža, bet visiškai jos atmesti negalima.
Tarp tokių bakterijų minima „Capnocytophaga canimorsus“. Ji šunims paprastai nesukelia problemų, bet žmogui retais atvejais gali tapti pavojinga. Aprašyta, kad Skandinavijoje kasmet ja suserga labai nedaug žmonių, o Jungtinėse Valstijose žinomi keli šimtai atvejų.
Kam rizika didžiausia?
Didžiausią pavojų ši bakterija kelia žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi. Tai gali būti dėl ligų, vartojamų vaistų ar tiesiog amžiaus. Panašiai didesnę riziką turi vyresni žmonės, tie, kurie neturi blužnies, serga kepenų ligomis ar vartoja daug alkoholio.
Svarbu suprasti, kad rizika priklauso ne vien nuo paties šuns, bet ir nuo žmogaus būklės. Net jeigu augintinis atrodo visiškai sveikas, jo burnoje ši bakterija gali būti. Todėl jautresnėms grupėms geriau vengti kontakto su veidu ir burna.
Kokie simptomai ir kaip elgtis?
Jeigu infekcija vis dėlto pasireiškia, pradžioje gali atsirasti paraudimas ar skausmas aplink žaizdelę, vėliau pakilti temperatūra, prasidėti pykinimas, viduriavimas ar galvos skausmas. Negydoma bakterija gali patekti į kraują ir sukelti labai sunkių komplikacijų.
Gydytojai pataria bučiniams rinktis saugesnę vietą, pavyzdžiui ranką, o ne lūpas ar veidą. Po žaidimų su augintiniu verta nusiplauti rankas ir veidą, reguliariai tikrinti šuns dantis ir pasirūpinti jo skiepais. Taip galima išlaikyti artumą, bet kartu saugoti sveikatą.
