Ukrainos fronte, tarp minų lauko griuvėsių ir kareivių paliktų pėdsakų, šviečia tai, kas dar prieš kelis mėnesius būtų atrodę kaip techninis absurdas – šimtai metrų plonyčių šviesolaidžio laidų.
Tai ne signalizacija ar ryšio infrastruktūra. Tai mirtini takai, kuriais valdomi naujos kartos FPV (angl. first-person view) dronai, nepavaldūs jokioms elektroninio trikdymo sistemoms. Nors Ukraina ilgą laiką laikėsi kaip bepiločių technologijų novatorė, situacija pasikeitė.
Pasak Ukrainos 3-osios šturmo brigados seržanto pravarde „Jackie“, rusai perėmė iniciatyvą ir ėmė masiškai gaminti bei naudoti šviesolaidžiu valdomus dronus, technologiją, kurios esmė dar sovietmečio TOW raketų koncepcijoje.
Tik šį kartą tai – skrendantys dronai su gyva kabeline jungtimi tarp operatoriaus ir įrenginio.
Kodėl šviesolaidiniai dronai tokie pavojingi?
Šie dronai negali būti numušti trikdant radijo signalus, jie tiesiog jų nenaudoja. Tuo pat metu, skriejantys lėtai, bet tiksliai, jie geba įskristi į sandėlius, slėptuves ar net tankiai apaugusias vietas ir naikinti taikinius itin tiksliai.
Jie tylūs, jų negalima aptikti įprastais detektoriais, jie neatskleidžia operatoriaus buvimo vietos. Kaip teigia vienas iš FPV padalinių vadų Oleksandras „Skhid“, tokie dronai tampa nepakeičiamais ten, kur reikia veikti giliai priešakinių pozicijų užnugaryje.
Mirtis tyliai: nuo HIMARS iki logistikos
Per pastarąjį puolimą Kursko kryptimi, Rusijos „Rubicon“ bepiločių būrys sunaikino ukrainiečių karinius automobilius, o vienu atveju net ir JAV pagamintą „Himars“ sistemą, dešimt kilometrų nuo fronto linijos.
Šie dronai pakeitė karo logiką, nes saugi zona dabar prasideda ne priešo užnugaryje, bet bent 10–15 km nuo fronto. Ukrainiečiai priversti ne tik giliai slėptis, bet ir atsisakyti anksčiau veikusių logistikos modelių.
Technologija turi savo kainą
Tačiau šviesolaidiniai dronai nėra tobulas ginklas. Viena ritė kainuoja apie 700 JAV dolerių – tiek, kiek dvi įprastos FPV platformos. Jie sunkesni, lėtesni, reikalauja itin tikslaus valdymo ir yra pažeidžiami vėjo.
Kaip pažymi Ukrainos ekspertas Pavlo Narozhny, vos pradėjus skristi dronas išlaiko pusiausvyrą, bet kabeliui vyniojantis, ji išsiderina, o vėjas gali išvesti iš kurso. Yra net atvejų, kai kariai tiesiog priėjo ir nutraukė laidą.
Vakarams – šaltas dušas
Ukrainos patirtis siunčia aiškią žinutę Vakarams: visos dabar veikiančios dronų neutralizavimo sistemos, paremtos signalų trikdymu, prieš šią kartą yra bejėgės. Net radarai, galintys juos aptikti už 20 km, kainuoja milijonus eurų ir dar patys gali būti lengvai pastebimi. Tai kuria realią spragą NATO šalių gynybos sistemoje.
Ironiška, bet šią technologiją, anot šaltinių, pirmieji pasiūlė ukrainiečiai, tik ankstyvose karo stadijose jos nenaudojo dėl paprastesnių sprendimų efektyvumo.
Dabar Ukraina bando atsigriebti: eksperimentuoja su gaudyklėmis, tinklais, net šaudančiais sargybiniais. Bet kol kas tai yra laikini sprendimai.
„Mes juokėmės iš jų“, – sako instruktorius Paša. – „Dabar jau nebejuokinga.“
Tačiau viltis nemiršta. „Tai didelė problema“, – sako fronto instruktorius „Dėdė Saša“. – „Bet tai problema ir jiems. Mes atrasime sprendimą – privalome.“
