„Atrodytų, pablevyzgoti minutę daug netrunka, bet ir minutės trukmės ar net trumpesniam pasakojimui turiu būti susipažinusi su keliais istoriniais šaltiniais, o kartais pati atlikti kokį tyrimą. Pasitaiko, kad norint atsakyti į, rodos, patį paprasčiausią klausimėlį, gali tekti perskaityti ir 3 daktaro disertacijas”, – sako Kristina Petrauskė, kurią drąsiai galima pavadinti žymiausia Lietuvos istorike socialiniame tinkle „TikTok”.
Būtent šio socialinio tinklo vartotojai jau kelerius metus su nekantrumu laukia įtraukiančių Kristinos pasakojimų apie mažiau žinomus Lietuvos ir pasaulio istorijos faktus. Daugiau nei 70 tūkst. sekėjų auditoriją turinti moteris teigia, jog kurti turinį ją pastūmėjo prieš kelerius metus muziejus uždariusi koronaviruso pandemija. Apie tai, kaip sekasi suderinti svarbias pareigas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, darbą su socialiniais tinklais ir kaip tapo istorike – interviu su Kristina Petrauske.
Tėvai nesižavėjo dukros pasirinkimu
Kristina pasakoja, kad istorija susidomėjo perskaičiusi Vinco Pietario romaną „Algimantas”, laikomą pirmuoju istoriniu romanu, parašytu lietuvių kalba, pasakojančiu apie kunigaikštį Algimantą ir jo keršto istoriją. Nors parašytas sunkiai šiuolaikiniam žmogui suprantama XIX – XX a. sandūros kalba, paauglei merginai šis romanas padėjo įveiklinti savo fantaziją galvoti apie praeities laikus.
„Skaitant tiek užsienio, tiek lietuvių autorių romanus man visą laiką kildavo klausimas: „Ar tikrai taip galėjo būti? Ar galėjo miledi iš 3 muškietininkų turėti tatuiruotę?“ Tačiau tie klausimai taip ir likdavo neatsakyti iki kol neperskaičiau „Algimanto“. Šios knygos gale aptikau istoriko Alvydo Nikžentaičio straipsnį, kuriame jis kėlė klausimą, ar buvo toks Algimantas iš tikrųjų? Tuomet supratau, kad yra tokie žmonės kaip istorikai, kurie ne tik pasitelkdami fantaziją, bet ir istorinius šaltinius aprašo bei nagrinėja praeities įvykius, ir kad pati norėčiau tuo užsiimti“, – pirmąjį susižavėjimą istorija prisimena Kristina.
Baigdama mokyklą ji jau tvirtai žinojo, jog istorija yra būtent ta sritis, kurios žinių bagažą ji nori plėsti toliau. „Istoriją mačiau kaip labai puikų, platų išsilavinimą, o ne vien specialybę“, – tikina Kristina, užtikrintai pasirinkusi istorijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Vis dėl to, merginos tėvai nebuvo itin patenkinti tokiu dukros pasirinkimu.
„Mano tėvų karta yra labai praktiška – išgyvenusi Sovietų Sąjungos griūtį ir perėjusi labai sunkius ekonominius laikus, tad jiems pagrindinis prioritetas buvo finansinis jų vaikų saugumas. O istoriko išsilavinimas, pripažinkime, neprimena tokio, kuris galėtų tą finansinį saugumą suteikti. Mano kartos žmonės beveik visi stojo į teisę, ekonomiką, vadybą – sritis, kurios tuo metu jų tėvams asocijavosi su gerą atlyginimą galinčia pasiūlyti specialybe, o čia – istorikė. Pamenu, tuo metu mano mama labai guodėsi vienai savo draugei, kas bus iš jos dukros. Bet, šiuo atveju, turbūt suveikė požiūris „gaus aukštąjį”. Ir vis tik esu jiems dėkinga, kad kardinaliai neužginčijo mano sprendimo“, – tėvų lūkesčius prisimena Kristina.
Universitete labiausiai nustebino liberali atmosfera ir aukšti reikalavimai studentams
Pati būdama kauniete, Kristina studijuoti pasirinko VDU ne tik dėl kokybiškų studijų. Universitete ją itin nustebino laisvųjų menų modeliu paremtos studijos, bet ir betarpiškas bendravimas tarp dėstytojų ir studentų
„Įsivaizdavau, kad dėstytojas bus kažkur ten toli ant pakylos su aureole, o tai buvo žmogus, kuris sakydavo, jog šiandien paskaita vyks neformalioje aplinkoje. Būtent tas betarpiškumas, labai didelis noras padėti studentui, paskatinti jo žingeidumą, postūmis siekti daugiau ir liberali atmosfera atskleidė visai kitokį studijų ir studijų galimybių procesą. Be to, dėstytojai imlius studentus anksti „įmesdavo” į akademinį gyvenimą. Mano pačios pirma mokslinė konferencija, kurioje dalyvavau, buvo tarptautinė ir vyko Varšuvoje. Tad stebino, koks buvo dėstytojų pasitikėjimas studentais ir tuo pačiu jiems keliami dideli reikalavimai“, – teigia Kristina.
Darbe save realizuoja visapusiškai
Dalyvavimas įvairiose akademinėse ir projektinėse veiklose Kristinai ne tik leido pamatyti akademinio pasaulio užkulisius, bet ir padėjo rasti darbo vietą. Iškart po studijų ji įsidarbino Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kuriame dirba iki šiol.
„Tas tamprus ryšys tarp dėstytojų ir studentų gana greitai išgrynino studentų potencialą. Bent jau mano aplinkoje, studentai iš karto būdavo įtraukiami į darbo rinką. Taip kažkas mane parekomendavo Vytauto Didžiojo karo muziejui ir tos rekomendacijos dėka dirbu ten jau 8 metus“, – karjeros pradžią prisimena istorikė, šiuo metu einanti ir muziejaus direktoriaus pavaduotojos pareigas.
Kristinos teigimu, istorikės išsilavinimas darbe leidžia plačiai pritaikyti universitete įgytas žinias. Karjerą pradėjusi kaip kultūros, vėliau politikos ir karybos istorikė, šiuo metu ji yra ir muziejaus direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už istorijos ir jos mokslo reprezentavimą bei pateikimą visuomenei.
„Nors direktoriaus pavaduotojos pareigos gal ir skamba labiau kaip administracinė veikla, bet sritis, kurią aš kuruoju, yra mokslinė. Tad nors ir dirbu karo muziejuje, tačiau mano kuruojamose parodose ir veikloje visada yra vietos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros elementams. Pavyzdžiui, jei pristatome mūšius arba kalbame apie XIX a. sukilimus, rodome ir kultūrinį pagrindą, kuris leido jiems kilti bei susiformuoti“, – darbo užkulisius atskleidžia Kristina bei sako besidžiaugianti, kad veiklos, kuriomis užsiima: tiek darbas, hobiai bei papildomi interesai persipina tarpusavyje, padeda augti bei realizuoti save.
Pasigedo istorinio turinio lietuvių kalba
Prieš kelerius metus prasidėjusi pasaulinė koronaviruso pandemija, nors ir uždarė muziejus, tačiau Kristinai atvėrė naujos veiklos galimybes – turinio kūrimą socialiniame tinkle „TikTok“. Sužinojusi, kaip kiti pagrindiniai Europos muziejai išnaudoja šią platformą edukaciniam turiniui kurti, moteris sako, jog smalsumo vedina ir pati sugalvojo ją išbandyti.
„Atkreipiau dėmesį, kad beveik nėra edukacinio turinio lietuvių kalba. Iš pradžių aš ir pati savo turinį kūriau angliškai. Tačiau, kuomet mano kuriami vaizdo įrašai pagal algoritmą vis dažniau pasiekdavo Lietuvos auditoriją, supratau, kaip keistai atrodo, kai apie Lietuvos istoriją lietuviams pasakoju angliškai, o šie taip pat angliškai rašo komentarus“, – apie sprendimą turinį pradėti kurti gimtąja kalba pasakoja Kristina.
Pasakojimų temas moteris renkasi pagal tai, kas aktualu ir įdomu atrodo jai pačiai, mat pasiruošimas net ir trumpam vaizdo pasakojimui dažnai pareikalauja nemažų laiko ir žinių kaštų. „Kartais norint atsakyti į sekėjų užduodamus klausimus, reikia atlikti ir papildomą tyrimą, todėl visada stengiuosi nurodyti istoriografinį šaltinį, kuriuo remdamiesi žmonės galėtų patys dominančią informaciją susirasti”, – atvirauja Kristina bei pripažįsta, jog nors darbas muziejuje ir turinio kūrimas „TikTok“ sudaro didžiąją dalį jos veiklų, tačiau laiko lieka ir pomėgiams. Vienas tokių – istorinės virtuvės tyrinėjimas ir istorinių patiekalų gaminimas.
„Istorinė virtuvė tikrai stebina savo skoniais ir potyriais. Jos turtingumas leidžia visai kitaip suvokti praeitį. Pasirodo, vis tik nevalgydavo paprasti valstiečiai vien tik pilkų pliurzų. Net ir turėdami labai mažai resursų, sugebėdavo visai neblogai su tuometiniais ištekliais pasigaminti sau maisto“, – tikina istorikė, visai neseniai išbandžiusi originalų šaltibarščių receptą, kuris, pasirodo, neturi nieko bendro nei su burokais, nei su rožine spalva, o jo sudėtyje buvo galima aptikti tiek pieno, mėsos ir net žuvies.
Turi pastabų istorijos mokymui mokyklose
Nors dėka savo veiklos socialiniame tinkle Kristina tampa dažniau atpažįstama viešojoje erdvėje ir sulaukia įvairų darbo pasiūlymo, tarp jų ir mokyti istorijos mokyklose, moteris tikina, kad kalbant apie šios disciplinos mokymą, labai svarbu atskirti du dalykus: istorijos mokytojus ir istorijos programas.
„Pažįstu labai nemažai istorijos mokytojų, kurie neriasi iš kailio, bandydami kuo įdomiau perteikti istorines programas, kurių nemažą pagrindą sudaro politinė ir diplomatinė istorija. Visai neseniai istorijos programa buvo perrašyta, tad joje atsirado daugiau turinio apie moterų bei kasdienybės istoriją. Tačiau tą pavyko padaryti iš programos išimant kitus dalykus. Čia ir kyla dilema, kai reikia rasti balansą, kokio turinio atsisakyti, o kokį – palikti. Pavyzdžiui, man būtų sudėtinga suprasti tarpukario istoriją be dailininkės ir fotografės Veronikos Šleivytės. Tuo pačiu negalime nekalbėti apie visus buvusius prezidentus ar pagrindinius politinius veikėjus“, – dabartinę padėtį apibūdina istorikė.
Pasak Kristinos, situaciją apsunkina ir labai ribotas istorijos pamokų skaičius. „Viena vertus, suprantu, kad mokytis apie įvairias klasikines civilizacijas yra privalu, nes vis tik tai yra mūsų kultūros pagrindas. Bet tuo pačiu mes visiškai nieko nesimokome apie mūsų kaimynų – lenkų, latvių ar estų, istoriją. Galiausiai nieko nėra apie tą pačią Ukrainą“, – kritiškai istorijos programą apibūdina specialistė. Ji priduria pastebinti, jog per mažai dėmesio yra skiriama ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, o pasirinkti akcentai yra uždėti ne ten, kur jie turėtų būti.
Kelias į sėkmę – tik toje srityje, kurioje jautiesi geriausiai
Kalbėdama apie pasirinkimus ir savo pačios sprendimą studijuoti istoriją, Kristina yra įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus turėtų siekti savo ateities ten, kur jis jaučiasi geriausiai.
„Aš suprantu, kad vyresnės kartos žmonės yra praktiški ir pragmatiški, bet man, šiuo atveju, yra visiškai nesvarbu, ar mano vaikas norės būti fiziku, ar manikiūro specialistu. Jei jis toje srityje stengsis būti geriausiu, bus patenkintas savo uždarbiu ir jausis gerai psichologiškai, vadinasi, jis yra teisingame kelyje. Manau, jog aš, baigusi istoriją, turiu daug platesnes karjeros galimybes nei žmogus baigęs kur kas siauresnę specialybę. Išsilavinimas man visada yra viršiau specialybės, o universitetas, pirmiausia, ir turėtų būti tą platų išsilavinimą suteikianti įstaiga“, – įsitikinusi istorikė.
Prisimindama savo mokyklos laikus ji pasakoja, kad nors tuo metu mokslai jos nedomino, o per pamokas dažnai būdavo nuobodu, tačiau universitetą baigė aukščiausiais įvertinimais. „Laikausi nuomonės, jog svarbiausia surasti mėgstamą sritį ir tapti joje geriausiu. Paskutiniaisiais metais mokykloje tikrai būtų buvę lengviau, jei kas nors būtų pasakęs, kad viskas bus gerai, o egzaminai neapibrėžia, ir tuo labiau nepabaigia tavo gyvenimo“, – teigia Kristina.
