Senovėje Žemė išgyveno ilgą laikotarpį, kai jos sukimasis beveik nesikeitė, o paros trukmė sudarė maždaug 19 valandų. Tokias išvadas mokslininkai padarė išanalizavę prekambro geologinius duomenis.
Mokslinis tyrimas, publikuotas žurnale „Nature Geoscience“, rodo, kad proterozojaus eros viduryje – maždaug prieš 2–1 mlrd. metų – įprastas, palaipsnis paros trukmės ilgėjimas buvo sustojęs. Šiuo laikotarpiu dienos ilgis išliko beveik pastovus.
Paprastai Žemės sukimasis lėtėja dėl potvyninių sąveikų su Mėnuliu, kuris „atimdamas“ dalį planetos sukamąjį energijos kiekį pamažu tolsta ir lėtina jos sukimąsi. Tačiau tyrimo autoriai nustatė, kad prekambro laikotarpiu šį poveikį beveik visiškai kompensavo atmosferos potvyniai, kuriuos sukeldavo Saulės šildymas.
Tam tikromis sąlygomis atmosferos bangos įeidavo į rezonansą ir sukurdavo momentą, spartinantį Žemės sukimąsi, taip subalansuodamos Mėnulio stabdomąjį poveikį. Dėl to paros trukmė stabilizavosi maždaug ties 19 valandų riba.
Duomenys iš giliosios geologinės praeities
Mokslininkai surinko 22 nepriklausomus Žemės paros trukmės įvertinimus, gautus analizuojant potvyninius nuogulų sluoksnius, stromatolitus ir ritmiškas geologines struktūras. Dalis duomenų buvo gauta pasitelkus šiuolaikinius ciklostrati-grafijos metodus, leidžiančius nustatyti senovės Žemės sukimąsi pagal senas nuosėdines uolienas.
Statistinė analizė atskleidė aiškiai matomą „plato“ – laikotarpį, kai paros trukmės kitimas buvo sustojęs ir truko apie milijardą metų, kol paros vėl pradėjo ilgėti iki mums įprastų 24 valandų.
Šis laikotarpis sutampa su vadinamuoju „nuobodžiuoju milijardu“ – epocha, kai klimatas buvo palyginti stabilus, o biologiniai pokyčiai vyko lėtai. Jis taip pat patenka tarp dviejų didelių atmosferos deguonies kiekio pokyčių etapų.
Tyrėjai spėja, kad deguonies ir ozono kiekio permainos galėjo veikti atmosferos potvynių stiprumą, o šie savo ruožtu – palaikyti Žemę rezonansinėje būsenoje. Jai pasibaigus, tolesnis paros ilgėjimas galėjo sudaryti palankesnes sąlygas efektyvesniam fotosintezės procesui ir deguonies kiekio augimui, kuris buvo būtinas sudėtingesnės gyvybės formų atsiradimui ir evoliucijai.
