Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo teiginių, kad žmonija gyvena neeiliniame istorijos taške. Jūs galite pastebėti, jog visuomenėje daugėja kalbų apie lūžius, permainas ir neišvengiamus pokyčius, kurie esą palies visą pasaulį. Vieni tai sieja su technologijų proveržiu, kiti su geopolitine įtampa, o treti atsigręžia į senovinius religinius tekstus.
Didelio dėmesio sulaukė pasakojimas apie 1818 metais išleistą Bibliją, kurioje, kaip teigiama, slypi paslaptinga chronologinė pranašystė. Ji grindžiama skaičiavimais, kurie esą rodo, jog dabartinis laikotarpis gali žymėti tam tikros žmonijos eros pabaigą. Ši idėja išplito socialiniuose tinkluose ir sukėlė karštas diskusijas.
Nors tokios interpretacijos skamba grėsmingai, jos ne visada kalba apie staigią pasaulio pabaigą. Jūs dažniau susiduriate su mintimi, kad tai simbolinis perėjimas į naują etapą, kuris gali reikšti moralinį, dvasinį ar vertybinį lūžį. Būtent apie tai ir kalba ši sena Biblijos chronologija.
Kaip 1818 metų Biblija siejama su žmonijos likimu
1818 metais išleistoje Biblijoje buvo pateiktos chronologinės lentelės, apimančios Senąjį ir Naująjį Testamentus bei apokrifinius tekstus. Šiose lentelėse bandyta suskaičiuoti laiką nuo pasaulio sukūrimo iki konkrečių istorinių momentų.
Pagal šią sistemą pasaulio sukūrimas datuojamas 4004 metais prieš mūsų erą. Skaičiavimuose nurodoma, kad nuo Adomo iki Kristaus praėjo 3974 metai, o nuo Kristaus gimimo iki 1818 metų dar 1815 metų.
Sudėjus šiuos laikotarpius gaunamas maždaug 5789 metų skaičius nuo pasaulio sukūrimo iki XIX amžiaus pradžios. Vėlesni aiškinimai prie šio skaičiaus prideda ir dabartinius metus, taip priartėjant prie simbolinės 6000 metų ribos.
Jūs galite susidurti su teiginiu, kad būtent ši riba kai kuriuose religiniuose aiškinimuose laikoma itin reikšminga. Ji suvokiama kaip tam tikros epochos užbaigimas, po kurio prasideda naujas pasaulio etapas.
Septynių dienų simbolika ir žmonijos istorija
Kai kuriose žydų ir krikščionių tradicijose pasaulio istorija lyginama su septyniomis pasaulio sukūrimo dienomis. Pagal šią simboliką kiekviena diena atitinka tūkstantį metų. Taip susiformuoja šešių tūkstantmečių laikotarpis, skirtas žmogaus darbui, kovoms ir neramumams.
Septintoji diena šioje schemoje siejama su poilsiu, atsinaujinimu ir dieviškuoju valdymu. Ji dažnai apibūdinama kaip mesianistinis laikotarpis arba tūkstantmetė ramybės era. Todėl šeštosios dienos pabaiga laikoma itin svarbiu lūžio tašku.
Jūs galite pastebėti, kad šios interpretacijos nebūtinai reiškia fizinį pasaulio sunaikinimą. Dažniau kalbama apie žmogaus dominavimo eros pabaigą ir perėjimą prie kitokio, aukštesnio sąmoningumo ar dvasinės tvarkos.
Ką iš tiesų reiškia kalbos apie žmonijos eros pabaigą
Šios teorijos šalininkai pabrėžia, kad kalbama ne apie vieną katastrofišką įvykį. Jūs greičiau susiduriate su mintimi apie didelius globalius sukrėtimus, vertybių perkainojimą ar moralinį atsiskaitymą.
Tai gali būti dvasinė transformacija, kuri paveikia visuomenę palaipsniui. Kai kurie aiškinimai kalba apie pasaulio perkrovimą, kai senos sistemos nebeveikia, o naujos dar tik formuojasi.
Tokiu atveju pabaiga tampa ne sunaikinimu, o pradžia. Jūs matote, kaip ši idėja atliepia dabartines baimes ir lūkesčius. Vis dėlto tokios interpretacijos dažnai remiasi simboliais, o ne tiesioginėmis pranašystėmis. Tai svarbu turėti omenyje vertinant jų reikšmę.
Ką sako Biblijos tyrėjai ir teologai
Biblijos mokslininkai ragina žiūrėti į šias chronologijas atsargiai. Jūs turėtumėte žinoti, kad pasaulio sukūrimo data nėra visuotinai pripažinta doktrina, o tik viena iš istorinių interpretacijų. Ji siejama su XVII amžiaus airių arkivyskupu Džeimsu Ašeriu.
Ašeris kruopščiai sudėliojo biblinių personažų gyvenimo trukmes, patriarchų amžių ir svarbiausius įvykius, tokius kaip tvanas. Remdamasis šiais duomenimis, jis nustatė, kad pasaulis buvo sukurtas 4004 metais prieš mūsų erą ir netgi nurodė konkrečią datą. Vėlesni Biblijos leidimai, įskaitant 1818 metų, perėmė šią chronologiją.
Šiuolaikinė teologija dažniausiai laiko Ašerio skaičiavimus simboliniais. Jūs esate skatinami juos vertinti kaip istorinį bandymą suprasti laiką, o ne kaip pažodinę ateities prognozę.
Kodėl ši pranašystė vėl kelia nerimą
Nepaisant skeptiško mokslininkų požiūrio, pasakojimai apie 6000 metų ribą ir žmonijos eros pabaigą vėl atgimsta. Jūs gyvenate laikotarpiu, kai pasaulis iš tiesų išgyvena daug išbandymų, todėl senos pranašystės įgauna naują prasmę.
Šios istorijos atskleidžia ne tiek būsimą datą, kiek žmogaus poreikį ieškoti prasmės chaotiškame pasaulyje. Galbūt svarbiausia žinia slypi ne skaičiuose, o kvietime susimąstyti, kokią kryptį renkasi pati žmonija.
