Širdies smūgis dažnai įsivaizduojamas kaip staigus, dramatiškas įvykis, kuris ištinka tuos, kuriems „taip buvo lemta“ – vyresnius, turinčius aukštą kraujospūdį ar padidėjusį cholesterolį. Tačiau naujausi moksliniai duomenys verčia rimtai suabejoti šiuo požiūriu.
Naujas JAV ir Kanados mokslininkų tyrimas rodo, kad dabartinės širdies ligų rizikos vertinimo sistemos gali nepastebėti beveik pusės žmonių, kuriuos netrukus ištiks pirmasis infarktas. Tai reiškia, kad milijonai širdies smūgių pasaulyje galėtų būti užkirsti anksčiau, jei rizika būtų vertinama kitaip.
Kaip šiandien vertinama infarkto rizika?
Daugelyje Vakarų šalių, taip pat ir Lietuvoje, širdies ir kraujagyslių ligų rizika vertinama remiantis standartizuotais skaičiuoklėmis principais. JAV dažniausiai naudojamas vadinamasis ASCVD rizikos balas, kuris apskaičiuoja tikimybę per artimiausius 10 metų patirti infarktą ar insultą. Skaičiavimas paremtas tokiais veiksniais kaip amžius, lytis, kraujospūdis, cholesterolio kiekis kraujyje, rūkymas ir kai kurios kitos aplinkybės.
Jeigu rizika laikoma vidutine ar didele – pavyzdžiui, jei prognozuojama 20 procentų ar didesnė tikimybė patirti širdies įvykį per dešimtmetį – pacientams dažnai rekomenduojamos prevencinės priemonės. Tai gali būti vaistai cholesterolio kiekiui mažinti, gyvenimo būdo pokyčiai ar išsamesni tyrimai. Tačiau ką daryti su tais, kurių rizika oficialiai laikoma „maža“?
Tyrimas, kuris sukrėtė nusistovėjusią sistemą
Mokslininkai iš JAV ir Kanados nusprendė pažvelgti atgal – tiesiogine prasme. Jie išanalizavo 465 pacientų, kuriems iki 65 metų amžiaus pirmą kartą įvyko širdies smūgis, medicininius duomenis. Šie žmonės buvo gydyti dviejuose JAV medicinos centruose laikotarpiu nuo 2020 metų sausio iki 2025 metų liepos. Tyrėjai turėjo prieigą prie jų kraujospūdžio rodiklių, cholesterolio lygio, ligų istorijos ir kitų svarbių sveikatos duomenų.
Rezultatai pasirodė esantys neraminantys. Jei šiems žmonėms būtų atliktas įprastinis ASCVD rizikos vertinimas likus vos dviem dienoms iki infarkto, net 45 procentai jų būtų priskirti prie mažos arba ribinės rizikos grupės. Kitaip tariant, beveik kas antram pacientui nebūtų buvę rekomenduota jokia papildoma prevencija ar išsamesni tyrimai.
Dar blogesnius rezultatus parodė kita rizikos vertinimo sistema – PREVENT balas. Pagal jį net 61 procentas pacientų prieš pat infarktą būtų laikomi mažos arba ribinės rizikos.
„Populiaciniai modeliai neparodo individualios rizikos“
Tyrimo autoriai neslepia – problema slypi pačioje metodikoje. Pasak kardiologo Amiro Ahmadi iš Icahn medicinos mokyklos Niujorke, dabartiniai rizikos vertinimo įrankiai puikiai veikia statistiškai, bet dažnai neatskleidžia realios individualaus paciento situacijos.
Jo teigimu, jei šie pacientai būtų apsilankę pas gydytoją likus vos dviem dienoms iki širdies smūgio, beveik pusei jų nebūtų buvę paskirta nei papildoma diagnostika, nei prevencinis gydymas. Ne todėl, kad gydytojai suklydo, o todėl, kad taip „rodė skaičiai“.
Infarktas be įspėjimo ženklų – dažnesnis, nei manome
Dar viena svarbi detalė – simptomai. Vidaus ligų gydytoja Anna Mueller atkreipia dėmesį, kad dauguma infarktų iš tiesų įvyksta žmonėms, kurie oficialiai priskiriami mažos arba vidutinės rizikos grupėms. Be to, nemaža dalis jų neturi klasikinių simptomų, tokių kaip stiprus krūtinės skausmas ar dusulys.
Tai ypač pavojinga kombinacija. Žemas rizikos balas sukuria klaidingą saugumo jausmą tiek pacientui, tiek medikams, o netipiniai simptomai dar labiau apsunkina ankstyvą atpažinimą. Tyrimas aiškiai parodo, kad mažas skaičius rizikos lentelėje nėra garantija, jog širdies smūgis neįvyks.
Tyrimo ribotumai, bet ir aiški žinutė
Žinoma, mokslininkai pripažįsta, kad tyrimas turi ribotumų. Analizuota kelių šimtų pacientų istorija, ir duomenys buvo vertinami retrospektyviai. Be to, PREVENT balas kai kuriuose didelės apimties tyrimuose parodė neblogus rezultatus prognozuojant širdies įvykius didelėse populiacijose.
Tačiau net ir tai nekeičia pagrindinės išvados: dabartiniai metodai sistemingai „pražiūri“ dalį žmonių, ypač tuos, kurie neatitinka tipinio rizikos profilio. Tai dažnai jaunesni pacientai, be ryškių simptomų, bet su tyliai progresuojančia ateroskleroze.
Ką reikėtų keisti ateityje?
Tyrėjų teigimu, laikas permąstyti požiūrį į širdies ligų prevenciją. Pasikliauti vien rizikos balais ir simptomais kaip pagrindiniais „vartininkais“ – nepakanka. Viena iš galimų krypčių – aktyvesnis aterosklerozės požymių ieškojimas net ir tiems, kurie oficialiai laikomi sveikais. Tai galėtų būti vaizdiniai tyrimai, vertinantys riebalinių plokštelių kaupimąsi kraujagyslėse, dar iki pasireiškiant klinikiniams simptomams.
Toks požiūris reikalauja daugiau išteklių, bet potenciali nauda – milžiniška. Ankstyvas pavojus, pastebėtas dar iki infarkto, reiškia išgelbėtas gyvybes, mažesnes gydymo išlaidas ir geresnę gyvenimo kokybę.
Šis tyrimas tampa rimtu signalu ne tik JAV, bet ir visam pasauliui: širdies smūgiai dažnai ateina ne tada, kai jų labiausiai laukiame. O tai reiškia, kad prevencijos sistema turi tapti ne tik tikslesnė, bet ir labiau orientuota į konkretų žmogų, o ne tik į statistinį vidurkį.
