Arkties regionas ilgą laiką buvo laikomas vienu tyliausių ir nuo žmogaus veiklos mažiausiai paliestų Žemės kampelių. Vis dėlto nauji ilgalaikiai moksliniai tyrimai rodo, kad ši tyla sparčiai nyksta: povandeninis garsovaizdis tampa vis triukšmingesnis ir sudėtingesnis. Tai kelia rimtą grėsmę jūrų gyvūnams, kuriems garsas yra viena svarbiausių išgyvenimo priemonių.
Prie išvados, kad povandeninis Arkties garsovaizdis darosi ir garsesnis, ir įvairesnis, mokslininkai priėjo atlikę dešimt metų trukusį Šiaurės Ledjūrio tyrimą. Didėjantis triukšmo lygis gali tiesiogiai paveikti jūrų gyvūnų kasdienybę, nes garsas jiems padeda orientuotis aplinkoje, bendrauti ir išlikti.
Tyrėjai dešimtmetį analizavo povandeninius garsus prie Kembridžo įlankos Kanados Arktyje. Nustatyta, kad dėl klimato kaitos ledas šiame regione tirpsta greičiau, susiformuoja vėliau ir ištirpsta anksčiau. Dėl to Arkties vandenys ilgiau išlieka atviri, o žmogaus veikla, ypač laivyba, tampa intensyvesnė.
Pagrindinis tyrimo autorius, Bato universiteto Fizikos katedros vyresnysis dėstytojas Filipas Blondelis, pabrėžė, kad klimato kaita Arktyje vyksta daugiau kaip tris kartus sparčiau nei pasaulio vidurkis. Mažėjant ledo kiekiui laivams lengviau judėti, todėl atitinkamai auga ir povandeninio triukšmo lygis.
Tačiau tyrimas atskleidė, kad triukšmą kelia ne tik dideli laivai. Mokslininkai užfiksavo reikšmingą garso taršą, kylančią ir nuo sniego motociklų, lėktuvų bei mažesnių valčių. Daugelį tokių šaltinių sudėtinga stebėti palydovais, todėl jų poveikis neretai lieka neįvertintas modeliuose, kurie remiasi vien laivų buvimo vietos duomenimis.
Arkties gyvūnams, ypač banginiams ir ruoniams, garsas yra gyvybiškai svarbus. Jį jie naudoja tarpusavio komunikacijai, navigacijai, maisto paieškai ir pavojų vengimui. Didėjantis triukšmo lygis ir platesnė jo įvairovė gali trikdyti visus šiuos procesus.
F. Blondelis situaciją palygino su gyvenimu šalia judraus greitkelio: dažniausiai girdimas foninis ūžesys, tačiau staigus motociklo ar sunkvežimio garsas gali akimirksniu užgožti aplinką. Panašiai ir skirtingų dažnių triukšmas gali trukdyti banginiams susikalbėti arba atbaidyti juos nuo svarbių maitinimosi vietų.
Mokslininkai nesiūlo siekti visiškos „tylos“ sugrąžinimo Arktyje. Vietoje to jie ragina plėsti aplinkosaugos politiką triukšmo kontrolės srityje: vertinti platesnį garso dažnių spektrą, nustatyti aiškius laivybos maršrutus ir taikyti greičio ribojimus teritorijose, kuriose gyvena jūrų gyvūnai.
Vis dėlto tokių priemonių įgyvendinimas būtų sudėtingas. Arkties regionas ribojasi su daugeliu valstybių, todėl veiksminga kontrolė turėtų apimti ne tik didžiuosius laivus, bet ir mažesnes transporto priemones. Tyrėjų nuomone, pirmiausia būtina parengti bendras rekomendacijas, kaip valdyti garso aplinką šiame regione, kol situacija dar labiau nepablogėjo.
