Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kova su oro tarša ir Arkties ledo tirpsmas – du visai nesusiję pasauliai. Vienas siejasi su kaminų dūmais, elektrinėmis ir miestų smogu, kitas – su jūros ledu, pūgomis ir šaltu vandenynu kitame planetos gale. Tačiau klimato sistema nemėgsta tokių aiškių ribų: ji sujungia tolimus žemėlapio taškus plonomis, bet atkakliomis priklausomybių gijomis.
Būtent todėl naujos analizės sulaukė daug dėmesio. Jose teigiama, kad didelės aerozolių emisijos virš Rytų Azijos daugelį metų galėjo paveikti žiemines ciklonų trajektorijas virš šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies. Dalis audrų buvo tarsi pastumiamos šiauriau – Beringo jūros ir Arkties kryptimi. Tai savo ruožtu didino šilto ir drėgno oro priplūdimą į regionus, kuriuose jūros ledas ir taip patiria vis didesnį spaudimą.
Įdomiausia tai, kad oro kokybės gerėjimas Kinijoje po 2013 metų, tikėtina, pradėjo silpninti būtent šį mechanizmą. Tai nereiškia, kad švaresnis oras „išgelbėjo Arktį“. Greičiau – vienas aplinkosauginis laimėjimas pakeitė atmosferinės dėlionės eigą už tūkstančių kilometrų, tačiau didesnės problemos nepanaikino. Mažėjant aerozolių, silpnėja ir jų maskuojantis, trumpalaikį vėsinimą suteikiantis poveikis klimatui.
Aerozoliai ne tik teršia dangų – jie gali perstumti ir orus
Aerozoliai – vieni nepatogiausių klimato istorijos „herojų“. Viena vertus, jie kenkia sveikatai, blogina oro kokybę ir skatina smogą. Kita vertus, dalis aerozolių atspindi Saulės spinduliuotę ir laikinai sumažina dalį šiltnamio dujų sukeliamo atšilimo. Dėl to aerozolių mažinimas klimato požiūriu beveik visada yra sudėtingesnis, nei sufleruoja paprasta intuicija: mažiau taršos reiškia geriau.
Naujame tyrime mokslininkai parodė dar vieną šio sudėtingumo sluoksnį. Jų teigimu, aerozoliai virš Rytų Azijos veikė žieminius ciklonus virš šiaurinio Ramiojo vandenyno ne vien per spinduliuotės balansą. Svarbus buvo ir kritulių pasiskirstymas bei vadinamosios latentinės (slaptosios) šilumos išsiskyrimas pačiose audrų sistemose. Kitaip tariant, tarša keitė ne tik tai, kiek energijos pasiekia Žemės paviršių, bet ir tai, kaip „dirba“ pats ciklono variklis.
Jei vienoje audros dalyje krituliai nuslopinami, o kitoje – sustiprėja, pasikeičia energijos pasiskirstymas visoje sistemoje. Dėl to ciklonas gali būti nežymiai nukreiptas į kitą maršrutą. Tam nereikia jokio staigaus „jungiklio“ – pakanka subtiliai pakeisti, kur ir kaip atmosfera atiduoda šilumą.
Arktis šilumą gaudavo tarsi „per galines duris“
Čia istorija tampa ypač įdomi. Kai daugiau žieminių ciklonų slenka Beringo jūros link ir toliau į šiaurę, Arktis gauna papildomų šilumos ir drėgmės „porcijų“. O tai regionas, kuris ir be to šyla greičiau nei likusi planeta. Kiekvienas papildomas šilto oro pliūpsnis veikia kaip dar vienas spaudimas jau ir taip silpnėjančiam jūros ledui.
Apžvelgiant rezultatus teigiama, kad toks mechanizmas pastaraisiais dešimtmečiais galėjo prisidėti prie didesnių šilumos srautų į Arktį iš šiaurinio Ramiojo vandenyno pusės. Praktikoje tai reiškia, jog dalis jūros ledo pokyčių nebūtinai yra vien tik „foninio“ pasaulinio atšilimo pasekmė – juos gali stiprinti ir konkrečios audrų trajektorijų bei atmosferos cirkuliacijos permainos. Svarbu tai, kad ledas tirpsta ne vien nuo vidutinės temperatūros. Jis tirpsta ir nuo to, kaip atmosfera per konkrečius orų epizodus atgabena šilumą.
Arktis dažnai vaizduojama kaip tolimo CO2 emisijų šaltinių auka. Tai tiesa, bet ne visa. Kartais šiluma ją pasiekia ir „šoniniu kanalu“: per persitvarkiusius orus, audras, pasikeitusius žemo slėgio sričių kelius. Klimato sistema čia veikia ne kaip orkaitė, tiesiog pakėlusi temperatūrą, o labiau kaip kanalų tinklas, kuris gali staiga nukreipti energiją ten, kur anksčiau ji tekėjo kitaip.
Švaresnis oras nereiškia paprastos laimingos pabaigos
Šioje vietoje būtų lengva suformuluoti patogų moralą: Kinija sumažino taršą, todėl Arktis gavo atokvėpį. Tačiau klimato sistema taip paprastai „apdovanojimų“ nedalina. Taip, aerozolių emisijų mažėjimas Rytų Azijoje galėjo silpninti minėtą ciklonų stūmimo į šiaurę mechanizmą. Tačiau kartu mažiau aerozolių reiškia ir mažiau Saulės spinduliuotės atspindėjimo, t. y. mažiau „paslėpto vėsinimo“, kuris ilgą laiką iš dalies slopino šiltnamio dujų sukeltą atšilimą.
Dėl to pastarųjų metų analizėse vis dažniau aptariama mintis, kad oro valymas Rytų Azijoje galėjo prisidėti prie spartesnio šiuolaikinio atšilimo globaliu mastu ir ryškesnio šiaurinio Ramiojo vandenyno šilimo. Ne todėl, kad švaresnis oras yra klaida, o todėl, kad anksčiau purvinas oras užmaskuodavo dalį problemos. Kai ši tarša nyksta, atmosfera tarsi nustoja „apsimesti“, jog yra kiek vėsiau, nei turėtų būti.
Tai viena nepatogiausių šiuolaikinės klimatologijos tiesų: galima gerinti visuomenės sveikatą ir kartu atidengti papildomą atšilimą. Galima sumažinti smogą ir negauti paprasto klimatinio „bonuso“. Pasaulis čia nėra moralinė pasaka – tai susisiejančių procesų sistema. Todėl klimato politika negali baigtis vien oro valymu. Be lygiagretaus CO2 emisijų mažinimo tokia pažanga kartais tėra purvinos užuolaidos nuėmimas nuo didesnės problemos.
Šaltiniai: „Live Science“; „Nature“.
