Pirkdami daržoves ir vaisius dažniausiai atkreipiame dėmesį į jų šviežumą, išvaizdą ir kainą. Kur kas rečiau susimąstome, kas slepiasi jų viduje ir ant žievelės, o tiksliau – kuo augalai buvo tręšiami. Nors trąšos yra labai svarbios augalų augimui ir derlingumui, jos neretai kelia ir nemažai diskusijų.
Ar žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos lieka daržovėse? Ką iš tikrųjų suvalgome kartu su morkomis, obuoliais ar salotomis? Šiame straipsnyje apžvelgiama, kokios trąšos naudojamos ir ar jos gali pakenkti sveikatai. Taip pat aptariama, kurie produktai sukaupia daugiausia cheminių medžiagų ir kaip veiksmingai sumažinti jų kiekį maiste.
Trąšos pirmiausia skirstomos į natūralias ir sintetines (mineralines). Natūralios trąšos – tokios kaip mėšlas, kompostas ar srutos – žinomos jau nuo seno ir padeda tvariai palaikyti dirvožemio derlingumą. Jos augalams reikalingas maistingąsias medžiagas tiekia lėčiau, tačiau paprastai sukelia mažiau neigiamų padarinių aplinkai.
Sintetinės trąšos – tai cheminės pramonės produktai, veikiantys greičiau ir tiksliau, tačiau ilgainiui galintys lemti dirvožemio nualinimą ir vandens taršą. Jose yra dideli azoto, fosforo ir kalio kiekiai, skatinantys augalų augimą, tačiau šių medžiagų perteklius gali turėti neigiamų pasekmių.
Pastaraisiais metais rinkoje atsiranda vis daugiau kontroversiškų priedų: medžiagų, gerinančių trąšų įsisavinimą, augimo reguliatorių ar nanotrąšų. Kai kurios jų nėra pakankamai ištirtos žmogaus sveikatos požiūriu, ypač vertinant ilgalaikį poveikį. Ypatingą nerimą kelia azotatų ir azotitų likučiai, kurie gali kauptis šakniavaisiuose ir lapinėse daržovėse.
Ką augalai įsisavina ir ar tai gali patekti į jų vidų?
Augalai maistingąsias medžiagas iš dirvožemio pasisavina per šaknų sistemą. Kartu su reikalingais mineralais jie gali įsisavinti ir trąšų likučius, pesticidus bei sunkiuosius metalus. Dalis šių medžiagų lieka šaknyse ar lapuose, tačiau kai kurios patenka ir į daržovių bei vaisių vidų – pavyzdžiui, azotatai burokėliuose, salieruose ar salotose.
Ar tam tikra medžiaga prasiskverbs į augalo vidų, priklauso nuo dirvožemio tipo, oro sąlygų, naudojamų trąšų rūšies ir augalo augimo fazės. Ypač nerimą kelia azoto junginiai, galintys virsti kancerogeninėmis nitrozaminomis, jei jų vartojama per daug. Problema gali būti ir sunkieji metalai, tokie kaip kadmis ir švinas. Nors jų koncentracija dažniausiai neviršija leistinų normų, šie metalai gali kauptis organizme, jei tokie produktai vartojami dažnai.
Azotatai ir azotitai
Azotatai natūraliai aptinkami daržovėse, ypač lapinėse, tačiau jų kiekis gerokai išauga naudojant azoto trąšas. Patys azotatai nėra nuodingi, tačiau žmogaus organizme gali virsti azotitais, kurie nepalankiomis sąlygomis sudaro nitrozaminus – galimai kancerogenines medžiagas. Rizika didėja valgant daug perdirbtų maisto produktų ir vartojant mažai antioksidantų (pavyzdžiui, vitamino C).
Tai nereiškia, kad reikia vengti daržovių. Priešingai – jų nauda sveikatai gerokai viršija galimą riziką, ypač kai produktai gaunami iš kontroliuojamų ūkių. Didžiausia problema kyla tuomet, kai trąšomis piktnaudžiaujama, nesilaikoma sėjomainos ir tinkamų maisto laikymo sąlygų.
Nors kruopštus daržovių ir vaisių plovimas padeda pašalinti dalį trąšų, pesticidų ir kitų teršalų nuo paviršiaus, tai ne visada užtikrina visišką apsaugą. Kai kurios medžiagos gali patekti į augalo vidų, jei jos įsisavinamos per šaknis ar lapus ir vėliau pernešamos augalo audiniais. Tokiais atvejais net ir intensyvus šveitimas nepašalins jų visiškai. Be to, žievelėje gali kauptis ne tik pesticidai, bet ir sunkieji metalai, jei augalas augo užterštame dirvožemyje.
Ar verta rinktis ekologišką ir „bio“ produkciją?
Produktai, paženklinti „eko“ ar „bio“, paprastai auginami ūkiuose, kuriuose nenaudojamos sintetinės trąšos, pesticidai ir GMO. Dėl to sumažėja rizika, kad daržovėse ir vaisiuose liks kenksmingų cheminių medžiagų. Tai ypač svarbu vaikams, nėščiosioms ir žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis.
Nors ekologiški produktai ne visada turi daugiau maistinių medžiagų, jie dažnai pasižymi didesniu „švarumu“ ir mažesne toksinių medžiagų apkrova organizmui. Jų pasirinkimas taip pat prisideda prie tvaresnio, aplinką tausojančio žemės ūkio. Trūkumas – paprastai aukštesnė kaina, tačiau dažnai bent jau daug vartojamus produktus verta keisti į ekologiškas alternatyvas.
Daržovių ir vaisių sąrašas, kurie dažniausiai kaupia cheminius junginius
Kai kurios daržovės ir vaisiai turi didesnę tendenciją kaupti trąšų, pesticidų bei sunkiųjų metalų likučius tiek žievelėje, tiek minkštime. Tyrimuose dažniausiai minimi šie produktai:
- braškės,
- obuoliai,
- vynuogės,
- paprikos,
- špinatai,
- salotos,
- bulvės,
- salierai,
- pomidorai,
- persikai ir nektarinai.
Jų plona žievelė, didelis paviršiaus plotas ir dažnai intensyvus auginimo būdas gali lemti didesnį nepageidaujamų medžiagų kaupimąsi. Tokius produktus rekomenduojama ypač kruopščiai plauti, esant poreikiui – lupti, o turint galimybę – rinktis iš patikimų tiekėjų ar ekologiškų ūkių.
Nors trąšos yra neatsiejama šiuolaikinės žemdirbystės dalis, jų likučiai maiste suprantamai kelia abejonių. Tokios medžiagos kaip azotatai, azotitai ar sunkieji metalai gali patekti į daržovių ir vaisių vidų, tačiau jų kiekiai priklauso nuo auginimo būdo, tręšimo intensyvumo ir laikymo sąlygų. Plovimas ir lupimas padeda sumažinti šių medžiagų kiekį, bet ne visada leidžia jų visiškai atsikratyti.
Rinkdamiesi ekologiškus produktus dažnai sumažiname kontaktą su cheminiais likučiais, nors ir tokia produkcija negarantuoja absoliutaus „švarumo“. Svarbiausia – įvairi mityba, sąmoningi pasirinkimai ir dėmesys maisto kilmei. Sveikata prasideda lėkštėje, o lėkštė – nuo apgalvotų pirkinių.
