Technologijos.lt
Jei į homoseksualumą žiūrėtume per evoliucijos prizmę, tai savybė, kuri apskritai neturėjo išsivystyti ir atlaikyti Darvino natūraliosios atrankos. Vis dėlto, ji būdinga daugelio kultūrų vyrams ir moterims, o ankstesni tyrimai parodė, kad homoseksualumas driekiasi per kelias kartas, dėl to dauguma tyrėjų spėja čia esant genetinį pagrindą. Naujausių tyrimų duomenimis, homoseksualumas yra paveldimas iš kartos į kartą – motinos perduoda šį bruožą sūnums, tėvai – dukroms.
Tačiau nepaisant begalinių tyrimų ieškant genetinio ryšio, joks svarbesnis homoseksualumą lemiantis genas rastas nebuvo. Tuo tarpu tyrėjai iš Nacionalinio Amerikos matematinės ir biologinės sintezės instituto, savo tyrimą publikavę žurnale The Quarterly Review of Biology praėjusių metų gruodį, teigia, kad homoseksualumas visgi turi epigenetines, o ne genetines šaknis.
Epigenetika aiškina, kaip genų ekspresija yra reguliuojama laikinais jungikliais, vadinamais epimarkeriais. Epimarkeriai sudaro tarsi papildomą informacijos sluoksnį, nulemiantį sukauptos genetinės informacijos poveikį mūsų vystymuisi. Kitaip tariant, genuose sutalpintos instrukcijos, o epimarkeriai kontroliuoja tų instrukcijų vykdymą, jie nurodo kada, kur ir kaip stipriai turi pasireikšti genas vystymosi metu. Keičiantis kartoms, epimarkeriai paprastai produkuojami iš naujo, tačiau naujausi įrodymai leidžia manyti, kad kartais galimas epimarkerių perdavimas iš vienos kartos į kitą, lemiantis didesnį skaičių panašių bruožų tarp giminaičių. Šio reiškinio rezultatas gali būti lengvai supainiojamas su bendrų genų buvimu.
William Rice, Santa Barbaros universisteto Kalifornijoje evoliucijos biologas ir tyrimo vadovas, teigia, kad epimarkeriai gali nulemti homoseksualios orientacijos susiformavimą tarp heteroseksualių tėvų palikuonių. „Yra tvirtų įrodymų, kad epimarkeriai prisideda tiek prie šeimos narių panašumų, tiek prie skirtumų, dėl to tikėtina, kad jie lemia ir pastebimą homoseksualumo paveldimumą tarp giminių bei žemą konkordiškumo laipsnį tarp identiškų dvynių“, – sakė biologas žurnalui U. S News.
Dr. Rice su savo komanda susiejo evoliucijos teoriją su naujausiais atradimais molekulinio genų ekspresijos reguliavimo bei nuo androgenų priklausančio lytinio vystymosi srityse tam, kad sukurtų matematinį-biologinį modelį, apibrėžiantį epigenetikos vaidmenį homoseksualume. Tyrėjų nuomone, nuo lyties priklausomi epimarkeriai, produkuojami ankstyvojo vaisiaus vystymosi metu, apsaugo kiekvieną lytį nuo ryškaus natūralaus testosterono kiekio svyravimo, atsirandančio vėlyvojo vaisiaus formavimosi laikotarpiu. Šie specifiški epimarkeriai užkerta kelią moteriškosios lyties vaisių vyriškėjimui, esant nenormaliai dideliam testosterono lygiui, ir atvirkščiai veikia berniukų organizmus. Skirtingi epimarkeriai apsaugo skirtingus lytinius bruožus nuo suvyriškėjimo ar sumoteriškėjimo – vieni veikia lytinius organus, kiti – lytinę tapatybę, o kai kurie daro įtaką lytiniam potraukiui. Tačiau įvykus šių epimarkerių transmisijai, kuomet tėvai perduoda juos dukroms ar motinos – sūnums, gali būti sukeltas priešingas efektas, pavyzdžiui, kai kurių sūnaus bruožų, tokių kaip lytinė trauka, feminizacija ar dalinė dukros maskulinizacija.
Šis tyrimas, atskleidęs „lytiškai antagonistiškų“ epimarkerių, paprastai apsaugančių tėvus nuo natūralių lytinių hormonų svyravimų, nulemtą homoseksualumą priešingos lyties palikuonių tarpe, išsprendžia evoliucinį homoseksualumo galvosūkį. Be to, matematinis modelis parodo, kad genai, koduojantys šiuos epimarkerius, gali lengvai plisti populiacijoje, nes jie padidina fizinį tėvų parengtumą ir tik retais atvejais išvengia sunaikinimo, sukeldami neįprastą fizinį palikuonių parengtumą. „Lytiškai antagonistinių epimarkerių perdavimas tolesnėms kartoms yra labiausiai tikėtinas evoliucinis žmogaus homoseksualumo mechanizmas“, – teigia tyrimų bendraautorius Sergey Gavrilets, Knoxville universiteto Tennessee valstijoje profesorius.
.jpg){kind=small}
