Vasaris dažniausiai siejamas su pilkais debesimis ir sniego likučiais, tačiau tikri sodininkai žino, kad būtent šiuo metu gamta po truputį pradeda busti. Kol dauguma augalų dar giliai „miega“, viena nepaprasta daugiametė gėlė jau skleidžia žiedlapius ir drąsiai lenda pro įšalusią žemę. Tai – vilkdalgis, dar vadinamas „kalėdine rože“.
Vilkdalgis – išskirtinė daugiametė gėlė, kuri ne tik pakelia žemas temperatūras, bet ir pražysta pačiame žiemos speige. Jo žiedai primena stambius žibintus, o spalvos gali būti labai įvairios – nuo krištolinės baltos ir švelniai žalios iki sodriai purpurinės ar net beveik juodos. Vilkdalgio žiedams nebaisus sniegas: jei naktį spusteli šaltis, jie tik šiek tiek palinksta prie žemės, o atšilus vėl atgyja ir pakyla.
Skirtingai nei scylės ar kiti ankstyvieji pavasariniai augalai, kurie nužydi ir greitai išnyksta, vilkdalgis turi dekoratyvius, tvirtus, odinius lapus, išliekančius žalius net ir po sniegu. Jo žydėjimo laikotarpis gana ilgas: žiedai pradeda skleistis vasario mėnesį ir gali džiuginti iki pat balandžio pabaigos, o žiedlapių spalvos pamažu pereina į švelnesnius, pastelinius atspalvius.
Norint, kad vilkdalgis gerai augtų ir kasmet vis gausiau žydėtų, svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Šį augalą reikia sodinti tik pavėsyje arba pusiau pavėsyje. Vilkdalgis ypač mėgsta vietas po medžių ar didelių krūmų lajomis. Vasarą medžių lapai saugo jį nuo kaitrios saulės, o žiemą, kai lapai nukritę, ten pakanka šviesos augalui žydėti ir augti.
