Mokslininkai teigia, kad egzistuoja toks garsas, kurį, net ir be jokio išankstinio „mokymo“, atpažintų paukščiai iš visiškai skirtingų pasaulio vietų. Šis universalus pavojaus signalas, aptinkamas daugiau nei 20 rūšių keturiuose žemynuose, neseniai atsidūrė tyrėjų dėmesio centre. Buvo nagrinėjami paukščiai iš Australijos, Kinijos ir Zambijos, o ypač įdomu tai, kad jų evoliucinės linijos išsiskyrė prieš milijonus metų.
Norint suprasti šį reiškinį, svarbu įvertinti, kaip evoliucinį spaudimą formuoja lizdų parazitizmas. Tai žiauri strategija, būdinga, pavyzdžiui, gegutėms: jos deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus. Šeimininkai, nieko neįtardami, skiria laiką ir energiją svetimiems jaunikliams auginti, dažnai prarasdami savus. Taip susiformuoja nuolatinės evoliucinės „ginklavimosi varžybos“, kuriose abi pusės yra priverstos ieškoti vis geresnių sprendimų.
Reaguodami į šią nuolatinę grėsmę, paukščiai regionuose, kur lizdų parazitizmas itin paplitęs, išvystė bendrą įspėjimo sistemą. Neįprasta tai, kad tas pats specifinis pavojaus signalas, panašu, nepriklausomai atsirado skirtingose pasaulio vietose. Vietinės populiacijos niekada neturėjo tarpusavio kontakto, tačiau vis tiek priėjo prie labai panašaus akustinio sprendimo. Tai rodo, kad panašios problemos net ir labai nutolusiose ekosistemose gali lemti panašius evoliucinius atsakus.
Instinkto ir mokymosi dermė
Šio šauksmo veikimo mechanizmas yra sudėtingas ir kartu itin įdomus. Pats garsas veikia kaip įgimtas signalas, patraukiantis dėmesį: paukštis, jį išgirdęs, instinktyviai priartėja ir bando suprasti, kas vyksta. Tik tuomet, stebėdamas aplinką, jis išmoksta susieti konkretų garsą su plėšrūno ar parazito buvimu. Taip viename elgesio modelyje susijungia įgimta reakcija ir socialiai perduodama informacija.
„Fascinuojantis šio šauksmo aspektas yra tai, kad jis atspindi tarpinį tašką tarp instinktyvių vokalizacijų, kurias dažnai stebime gyvūnų pasaulyje, ir visiškai išmoktų vokalinių vienetų, tokių kaip žmonių žodžiai“, – pabrėžia vienas tyrimo bendraautorių.
Taip pat pažymima, kad ten, kur norint atbaidyti bendrą priešą būtinas skirtingų rūšių bendradarbiavimas, veiksminga komunikacija tampa gyvybiškai svarbi. Todėl būtent šis pavojaus signalas dažniausiai aptinkamas regionuose, kuriuose lizdų parazitizmas yra itin intensyvus. Tai greičiau ne atsitiktinumas, o evoliuciškai „apskaičiuota“ strategija: investicija į patikimą ankstyvo įspėjimo sistemą tiesiog atsiperka.
Paukščių „kalbos“ evoliucija
Ilgą laiką vyravo požiūris, kad tarp paprastos, instinktyvios gyvūnų komunikacijos ir sudėtingos, simbolinės žmogaus kalbos egzistuoja aiški riba. Vis dėlto šie tyrimai skatina tuo suabejoti ir siūlo labiau tęstinį, o ne staigų perėjimą.
Mokslininkų manymu, sudėtingos komunikacijos sistemos, tokios kaip žmonių kalba, greičiausiai neatsirado vienu revoliuciniu šuoliu. Tai buvo lėtas procesas, kai primityvūs, įgimti garsai pamažu įgavo išmoktų, nuo konteksto priklausančių reikšmių ir imti perduoti socialiniu būdu. Universalus paukščių pavojaus signalas čia tampa „hibridinės“ sistemos pavyzdžiu – tarsi vienu iš etapų ilgame kelyje link kalbos.
Jeigu paukščiai skirtinguose žemynuose, veikiami panašaus evoliucinio spaudimo, nepriklausomai vieni nuo kitų sukuria beveik identišką signalą, galima įtarti, kad komunikacijos (ir galbūt kalbos) evoliucija paklūsta tam tikroms universalioms taisyklėms. Tai iškalbingas pavyzdys, kaip gamta panašius sprendimus „atranda“ ne vieną kartą.
Šis reiškinys leidžia manyti, kad globali, skirtingoms rūšims suprantama „kalba“ nebūtinai yra vien žmonių privilegija. Paukščių pasaulyje toks visuotinis pavojaus signalas, jungiantis skirtingus žemynus, tikėtina, veikia jau milijonus metų.
