Žodis jūra iš pradžių leidžia pagalvoti apie didelį, beribį vandenį – horizontą, kuriame susilieja dangus ir vanduo. Tačiau prieš akis iškyla upė – Jūra, vingiuojanti per Žemaitijos kraštą. Galbūt praeityje, kai jos vandenys buvo gausesni, ji iš tiesų atrodė kaip jūra, – sako parodos kuratorius Viktoras Urbis. – Šiandien Jūra yra ne tik gamtos reiškinys – tai kultūrinė arterija, jungianti miestelius, žmones, istorijas ir pasakojimus.
Paroda „Jūra tekanti kultūra“ kviečia pažvelgti į šį vandens telkinį kaip į kultūros kraštovaizdį, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateities vizijos. Žvelgiame ne tik į pačią upę, bet ir į jos intakus – į platesnį kultūrinį arealą, kuriame gamta ir žmogaus veikla nuolat persipina. Gamta formuoja žmogaus kultūrą, o žmogaus kultūra keičia gamtą – šis dialogas yra nuolatinis, kaip upės tėkmė, – pabrėžia kuratorius.
Parodos kelionė ir sustojimai
Gruodžio 17 d. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje įvyko parodos pristatymas ir edukaciniai užsiėmimai. Instaliacijas tyrinėjo mokiniai, mokytojai ir bendruomenės nariai. Sausio mėnesį parodos objektai dar bus eksponuojami gimnazijos bibliotekoje, o vėliau tęs kelionę Jūros upės tėkmės kryptimi. Kitas parodos sustojimas – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus.
Parodoje pristatomi objektai ir kūriniai – tai kelerių metų pažintinių žygių, kūrybinių dirbtuvių su Kvėdarnos, Pajūrio ir Tauragės gimnazijų jaunimu, jaunųjų menininkų rezidencijų ir diskusijų su kultūros organizacijų atstovais rezultatas.
Lankytojas parodoje ras:
- Žemėlapį-dėlionę (aut. Simonas Kotovas),
- Pasakojimų prizmę (aut. Dovilė ir Aurimas Gaižauskai),
- audio gidą „Pasikalbėkim?“ (aut. Saulė Norkutė),
- poemą „Gyvenimo ritualas: praeities ir dabarties akiračiai“ (aut. Tautvydas Jonaitis Vėtra),
- muzikinę kompoziciją „Trečio kranto mitas“ (aut. Ieva Raubytė ir Karolis Dabulskis).
Upė kaip kultūros kalba
„Jūra tekanti kultūra“ nesiekia nuosekliai pristatyti kultūros paveldo objektų. Tai bandymas suartinti gamtą ir kultūrą, atverti erdvę bendram mitui, naujiems naratyvams ir savistabai. Upė čia nebėra tik lokacija – ji tampa kultūros kalba, kurią skaitome ir kuri mus jungia, – teigia Viktoras Urbis.
Kaip kadaise upe plaukė dideli laivai, sieliai, mažos ir didelės žuvys, plaustai, kanojos ir baidarės, taip visada ja tekėjo mintys, idėjos, kultūra. Šiandien kviečiama ir jus įsilieti į Jūros kultūros tėkmę.

