Žąsų taukai dešimtmečius užėmė tvirtą vietą lenkų namuose. Ant jų buvo kepama beveik viskas, kuo tik buvo galima, jais tepama duona, o taip pat jie buvo laikomi natūraliu vaistu nuo daugelio žiemos negalavimų. Tik mada vartoti alyvuogių aliejų, kitus augalinius aliejus ir rinktis „lengvą virtuvę“ žąsų taukus nustūmė į šalį.
Problema ta, kad kartu su jais buvo „išpilta ir vonelėje buvęs kūdikis“ – žąsų taukai išsiskiria iš daugumos kitų gyvulinių riebalų visiškai kitokiu profiliu. Alyvuogių aliejus ir toliau išlieka pirmuoju pasirinkimu kasdieniam gaminimui, nes yra gausus antioksidantų ir priešuždegiminių medžiagų. Tačiau tai nereiškia, kad žąsų taukus reikėtų prilyginti lašiniams ar margarinui.
Lyginant su kitais gyvuliniais riebalais, žąsų taukai atrodo visai neblogai. Juose gausu mononesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant oleino rūgštį – tą pačią, kuri dominuoja alyvuogių aliejuje. Praktikoje tai reiškia, kad jų riebalų rūgščių profilis yra gerokai „lengvesnis“, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Žąsų riebalai – tai ne tik kalorijos. Juose randama vitaminų A, D, B grupės ir E, taip pat geležies ir nepakeičiamųjų aminorūgščių. Būtent dėl šio derinio anksčiau jie buvo naudojami ne tik virtuvėje, bet ir kaip priemonė organizmui stiprinti žiemos metu.
Vis dėlto reikia pasakyti aiškiai: žąsų taukai nėra geriausias pasirinkimas kasdieniam kepimui. Nors jie stabilesni nei daugelis augalinių aliejų, vis tiek išlieka kaloringi gyvuliniai riebalai.
Kur kas geriau juos vartoti šaltus, pavyzdžiui, kaip priedą prie duonos, kruopų, bulvių ar daržovių. Nedidelis kiekis gali pagerinti patiekalo skonį ir sumažinti poreikį gardinti druska.
Tradicinėje liaudies medicinoje žąsų taukai buvo laikomi beveik vaistu. Jie naudoti kaip pagrindas šildomiesiems tepalams, įtrynimams peršalus, krūtinės ląstos kompresams. Taip pat buvo naudojami labai sausai, suskeldėjusiai odai prižiūrėti – ir ne be pagrindo. Žąsų taukai veikia riebalinamai ir regeneruojančiai, nors, žinoma, nepakeičia šiuolaikinių dermatologinių priemonių.
Nors žąsų taukai pasižymi palankesniu riebalų rūgščių profiliu nei daugelis kitų gyvulinių riebalų, jie vis tiek didina bendrojo cholesterolio kiekį kraujyje. Žmonės, turintys hipercholesterolemiją, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis ar nutukimu, turėtų juos vartoti tik retkarčiais arba visiškai atsisakyti.
Sveikiems žmonėms leidžiami nedideli kiekiai, tačiau ekspertai sutaria: ne daugiau kaip 1–2 šaukštai per dieną. Tai labai kaloringi riebalai – apie 897 kcal 100 gramų, todėl perteklius greitai atsispindi bendrame dienos energijos kiekyje.
