Nėra gyvenime temos, apie kurią būtų daugiau tylos, nei apie tai, ką tėvai iš tikrųjų jaučia. Nuo mažens visiems pasakojama, kad vaikai, tai gyvenimo pilnatvė, prasmė, tikrasis džiaugsmas. Klausimas, ar nori vaikų, dažnai net neuždavinėjamas, tai tiesiog laikoma savaime suprantama, kad norėsi.
Ir jeigu pasakai, kad galbūt nenori – prasideda tūkstantis paaiškinimų, kad tu tiesiog dar nesupranti, dar neužaugai, dar nesi sutikęs tinkamo žmogaus. Tačiau vis dažniau girdimi ir kitokie balsai. Ne ciniški, ne beširdžiai – o nuoširdūs, pavargę ir kartais labai išdrįsę. Žmonės, kurie turi vaikų, bet tyliai pripažįsta, kad jų gyvenime nepadaugėjo laimės.
Kad atsirado meilės, bet kartu ir nuovargio, netekčių, ribų. Ir visai ne todėl, kad jie blogi tėvai. O todėl, kad tėvystė, tai ne tik nuotraukos su balionais ir mažos pėdutės instagrame. Tai nėra tekstas prieš vaikus, tai bandymas pasakyti tai, ką daugelis jaučia, bet bijo išsakyt garsiai. Nes niekur kitur viešoji nuomonė taip stipriai neglosto, nevertina ir nespaudžia vienu metu, kaip šitoje temoje.
Ką rodo tyrimai?
Skamba netikėtai, bet tyrimai įvairiose šalyse rodo, kad žmonės, turintys vaikų, ne visada yra laimingesni už tuos, kurie jų neturi. Kai kur net priešingai, ypač tarp jaunų tėvų, vienišų mamų ar šeimų, susidūrusių su finansiniais sunkumais, psichologiniu krūviu ar santykių krize.
Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad laimės lygis stipriai krinta pirmaisiais metais po pirmojo vaiko gimimo. Ne truputį, o taip, kad kai kurių tėvų psichologinė savijauta prilygsta net sunkiam nedarbo ar skyrybų laikotarpiui.
Laikui bėgant, situacija gerėja, bet pasitikėjimas savimi, miego kokybė, laiko sau kiekis – viskas keičiasi dramatiškai. Ir tai nėra dėl to, kad vaikai blogi, o dėl to, kad vaiko atsiradimas yra tektoninis poslinkis žmogaus gyvenime. O daug kas apie tai kalba tik kaip apie laimę, lyg daugiau nieko nevyktų.
Emocinis lūžis, apie kurį mažai kas kalba
Yra tėvų, kurie sako: „Aš myliu savo vaiką, bet nekenčiu tėvystės.“ Šita frazė dažnai šokiruoja, bet joje telpa labai daug tiesos. Meilė vaikui yra unikali ir stipri, nesunaikinama. Bet kasdienybė, susidedanti iš miego trūkumo, kaltės jausmo, pasikeitusių santykių, emocinės vienatvės, čia jau prasideda visai kita istorija.
Ypač moterys dažnai praranda dalį savo tapatybės. Iš laisvos, veiklios, nepriklausomos asmenybės tampama mama, ir tai dažnai reiškia, kad tavo poreikiai stovi paskutinėje eilėje. Vyrai dažniau patiria spaudimą tapti rimtais, finansiškai stipriais, nuosekliais, net jei jų viduje vyksta visiškai priešingi procesai.
Vaikas tampa džiaugsmu, bet kartu ir visko permąstymu. Ir kai kuriais atvejais, žmonės tyliai sau pripažįsta: būtų buvę geriau kitaip. Ir tai nėra neapykanta, tai labai žmogiškas atvirumas, kuris dažniausiai pasakomas sau pačiam, kai visi kiti jau miega.
Tėvystė – tik viena galimų gyvenimo formų
Didžioji problema, kad žmonės jaučia pareigą būti laimingi su vaikais, net jei nėra. Jie negali garsiai pasakyti, kad pavargo, kad kartais norėtų viską atsukti atgal, kad kartais nebenori grįžti į namus, kuriuose verkia kūdikis. Nes visuomenė tuoj pat juos sumals: kaip tu gali taip sakyti?
Bet laimė, tai ne visuomenės nustatyta formulė. Kai kam tai yra vaikai, kai kam neribota kūryba, kai kam, tiesiog laisvė. Ir viena laimės versija neturi naikinti kitos. Problema prasideda tada, kai viena versija tampa norma, o kita vadinamas negyvenimu.
Kartais vaikai daro žmones laimingus, o kartais paprasčiausiai ne. Ir svarbiausia tai, kad žmogus gali būti vertingas, įdomus, pilnas net ir be vaikų. Šiandien, kai tiek daug pasirinkimų, reikia drąsos pasakyti: aš noriu gyventi pagal save, nes jei vaikai neveža – vadinasi, gal tai ne tavo traukinys.
