Vaikų globos namuose besilankanti „cezario grupės“ aktorė B. Arsobaitė: „Jei nuvykusi verksiu, niekam nebus lengviau“

Laikas.lt

Gerus darbus reikia daryti ne tik prieš didžiąsias metų šventes, bet ir visus likusius metus – tuo vadovaujasi teatro „cezario grupė“ aktoriai, su geros nuotaikos užtaisu važiuojantys pas vaikų globos namų auklėtinius ir dovanojantys jiems nedidelę šventę bet kuriuo metų laiku.  Nuo projekto pradžios jau aplankyta 14 vaikų globos namų ir apie 500 jų auklėtinių. Šiemet aktoriai viešėjo Pabradės, Panevėžio bei jo rajono, Nemenčinės, Kėdainių, Jonavos rajono, Elektrėnų ir Lentvario vaikų globos namuose.

„Per televiziją rodo labdaros laidas, kai čia atvažiuoja žvaigždės, priveža dovanų ir tada jau verkia, verkia. Galvojau, negi ir man taip bus? Žinot, nė velnio“, – teigia aktorė Brigita Arsobaitė, kuri iš betarpiško bendravimo ir žaidimo su vaikų globos namų auklėtiniais sakosi išmokstanti tikrai daug. Taigi, apie vaikišką kvailiojimą, gyvybės langelį ir sutiktuves su arbata bei žaisliniais šautuvais – iš „cezario grupės“ aktorės lūpų.

Brigita, kokie įspūdžiai iš kelionių vaikų globos namus?

Labai džiaugiuosi tuo projektu, nes atveria šydą nuo to tokio statistinio įsivaizdavimo apie vaikų namus: kad ten yra blogai, kad ten yra baisu, kad ten vaikams negera būti ir gyventi. Jis man suteikė galimybę įsitikinti, kad toli gražu nėra viskas taip, kaip piešiama. Be to, visi vaikų globos namai labai skirtingi. Tai, matyt, priklauso nuo to toje įstaigoje dirbančių žmonių, nuo to, kiek jie pasiryžę aukoti savo laiko, atiduoti savo širdies.  Vieni turi daugiau organizacinių gebėjimų atnaujinti sienas, baldus, kiti – kūrybiškumo įrengti sodą su triušiais ir poniais, treti – nupirkti senas kolūkio patalpas bei senų automobilių, kuriuos paaugliai galėtų ardyti, montuoti. Vienur geriau, kitur blogiau, bet, jeigu man reikėtų rinktis tarp alkoholikų tėvų bei vaikų globos namų, aš susikraučiau lagaminą ir važiuočiau gyventi ramiau.

Kaip vaikai priima jus – gana keistai besielgiančius nepažįstamus suaugusiuosius? Ką nuvykę veikiate?

Kai atvažiuojame, visi jau laukia. Priima labai skirtingai: vieni – su žaisliniais šautuvais, kiti – su atlapotomis durimis, kavomis, arbatomis, dar kiti – jau nerimauja laukdami aktų salėje. Turime įvairiausių programų, žaidžiame teatrinius žaidimus. Nutriname ribą tarp aktorių ir žiūrovų: sėdame į ratą, žaidžiame, bėgiojame, sakome eilėraščius, nusišnekame, kvailiojame, voliojamės ant žemės. Mes juokiname juos, jie juokina mus – atsiranda tokia gera betarpiška atmosfera. Dabar pradėjome vesti ir šešėlių teatro dirbtuvėles: piešiame lėles, karpome, klijuojame, kartu vaidiname. Užduotis – ateiti ir tiesiog su jais žmogiškai, šiltai pabūti. Taip pat bendradarbiaujame su leidyklomis „Alma Littera“ ir „Šviesa“, kurių knygas vežame vaikams dovanų – iki šiol jau padovanojome daugiau nei 300 įvairių knygelių.

Ar šiose viešnagėse kartais nepasidaro graudu, emociškai sunku?

Manau, radau teisingą santykį: atvažiuoji ir duodi tai, ką gali, bet prie to neprisiriši, nepuoselėji kaltės jausmo. Dalini šviesą, bet nėra to: „Oi, mama mia, visus dabar namo parsivešiu“.  Jie turi „fainų“, gerų su jais dirbančių žmonių. Viską jie turi, ir ne materialinių dalykų jiems trūksta: kalba neina nei apie maistą, nei apie žaislus, nei apie drabužius. Tai – apie žmogiškumą ir visa kitą, ką mes su jais nuvažiavę bandome daryti.

Žinoma, jaučiasi, kad jiems reikia ypatingai didelės šilumos: jie glaustosi, apsikabina, atsisėda ant kelių. Jei vieną pasiėmei – viskas, tavęs nebepaleis. Aišku, jog ten dirbančios moterys negali visų išglostyti: jos turi ir skalbti, ir valgyti daryti, ir rengti – tų vaikų gi daug. Stengiuosi į tai žiūrėti filosofiškai. Jei sėdėsi ir verksi, jie galvos: „Aha, jau kažkas negerai“. Viskas gerai! Tikrai yra šansų gyvenime pasiekti labai daug. Man svarbiausia, kad jie negalvotų, jog vaikų namai yra nuosprendis, pasmerkimas. Jei aš verksiu, jam nuo to nei geriau, nei blogiau – ką aš, savęs gailėsiu?

Dirbi dar su kitais projektais, kurie įtraukia vaikus, dažniausiai – iš globos namų, socializacijos centrų. Tam juk tikrai reikia daug laiko ir noro…

Jaučiu, kad iš šios veiklos pati mokausi, augu. Kas tu bebūtum, turi pats save ugdyti, o man ši veikla atneša daug teigiamų pokyčių, suprantu tam tikrų dalykų. Matau tame prasmę, todėl ir negailiu laiko.

Gal iš šių metų kelionių įsiminė kokia nors situacija: gera, bloga, juokinga?

Ypatingos situacijos turbūt neprisiminsiu, bet žavi, kai vaikai pasiima už rankos ir vedasi parodyti kambario, kuriame gyvena. Ir gražūs tie kambariai – aš tokių neturėjau (juokiasi). Jie tiesiog priima mus į svečius. Jei matome, kad vaikas nenori, kad eitume, tai to ir nedarome – vis dėlto tai yra jų namai. Taip pat žavi darbuotojų širdingumas, sąmoningumas. Vienų vaikų namų direktorė parodė gyvybės langelį, net neįsivaizdavau, kaip jis atrodo. Viskas paprasta: tiesiog yra langelis, pintas krepšelis, skambutis. Atėjai, paguldei, gali išeiti, taip pat turi dar kažkiek laiko persigalvoti. Toks jausmas, kai supranti, kad, na, būna gyvenime ir taip.

Kaip manai, kodėl tiek verslo, tiek meno atstovai turi rūpintis socialiai silpnesnėmis grupėmis?

Niekas nieko neturi. Kalbant apie verslą, čia yra didžiulė spraga. Žmonės, kurie į jį koncentruojasi, dažnai net nepagalvoja apie tokią galimybę – reikėtų, jog kažkas tarp jų ir šių grupių nutiestų tiltą. Mūsų atveju yra taip, kad esame labai susiję su žmonėmis, su žiūrovais. Meno misijos klausimas didelis ir atviras – turbūt kokią ją susigalvoji, tuo keliu ir keliauji. „cezario grupės“ kelias greičiausiai bus šis kelias. Jeigu mus priima, manau, tai yra reikalinga.