Kai kurioms šalims nepakanka tik skambiai žadėti ilgaamžiškumą – jos pasirenka kitą kelią. Vietoj senėjimo priėmimo, jos bando jį paneigti. Kartais – net formaliai. Ir tada kyla klausimas: ar tai drąsus žingsnis į ateitį, ar pavojingas bandymas paneigti natūralų žmogaus procesą?
Vis daugiau valstybių investuoja į technologijas, kurios žada ilgesnį gyvenimą ir lėtesnį organizmo nykimą. Tačiau viena šalis nusprendė nueiti dar toliau – paskelbė, kad senėjimas yra liga. Ir tai ne metafora, ne eksperimentinis pasiūlymas. Tai yra realiai priimtas politinis sprendimas, atveriantis vartus visiškai naujai visuomenės sampratai.
Ir tai kelia ne vieną klausimą. Ką reiškia oficialiai uždrausti senėjimą? Ar tai įmanoma? O svarbiausia – ką toks požiūris gali reikšti visiems kitiems, kurie gyvena realiame pasaulyje, kuriame raukšlės, lėtėjantis kūnas ir besikeičiantis veidas yra neišvengiama?
Valstybė, kuri nutarė: senėjimas – nebėra normalus
Kazachstanas – būtent ši valstybė paskelbė, kad nuo šiol senėjimas yra įtrauktas į oficialų ligų sąrašą. Nors iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas gali atrodyti netikėtai ar net komiškai, iš tiesų tai yra aiškus signalas apie valstybės ambicijas.
Už šios pozicijos slypi ne tik retorika, bet ir konkretūs tyrimai, investicijos bei politiniai planai. Sprendimas paremti idėją, kad senėjimas nėra neišvengiamas, reiškia, kad sveikatos politika persitvarko – daugiau dėmesio skiriama profilaktikai, regeneracinės medicinos tyrimams, genetikai ir biotechnologijoms.
Šalis siekia įtvirtinti save kaip vieną iš pasaulio lyderių ilgalaikės sveikatos srityje. Tačiau iškyla ir svarbesnė dilema – ar tai reiškia, kad žmogaus amžėjimas bus traktuojamas kaip patologija, o ne gyvenimo ciklo dalis? Ir ar kiekvienas, kuris sensta, taps pacientu?
Kodėl toks sprendimas kelia nerimą?
Nors mokslas vis aktyviau tiria senėjimo mechanizmus, ir kai kurios laboratorijos sugeba jį tam tikra prasme sulėtinti, žmogiškasis gyvenimo kelias išlieka toks pats – augimas, brandos periodas, lėtėjimas. Paskelbus senėjimą liga, kyla pavojus, kad visuomenė ims dar labiau stigmatizuoti vyresnio amžiaus žmones.
Vietoje oraus senėjimo gali atsirasti spaudimas ištaisyti savo kūną, slėpti savo amžių, gėdytis natūralių pokyčių. Tokios tendencijos jau dabar juntamos grožio industrijoje ir socialiniuose tinkluose, o šis sprendimas jas dar labiau sustiprins.
Be to, tokia politika neišvengiamai sukels nelygybės grėsmes. Kiekvienas gydymas nuo senėjimo kainuoja. Tad kas galės sau tai leisti? Ar senatvė taps liga tik turtingiesiems?
Ką galime išmokti
Lietuvoje senėjimo procesas dar nėra oficialiai įvardijamas kaip liga, tačiau šalyje vis dažniau kalbama apie sveiko senėjimo programas, aktyvų senjorų įtraukimą į visuomenės gyvenimą ir psichinės sveikatos svarbą.
Vietoj to, kad senėjimą traktuotų kaip defektą, Lietuvos sveikatos politika vis dar laikosi pozicijos, jog tai yra procesas, kuris turi būti palydėtas pagarba, parama ir prieiga prie sveikatos paslaugų. Vis dėlto, reikėtų įsiklausyti ir į tai, ką daro kitos šalys, o ypač jei tokie sprendimai taps tendencija pasaulyje.
Svarbiausias klausimas išlieka atviras: ar bandymai pašalinti senėjimą iš gyvenimo tikrovės išties pagerins gyvenimo kokybę, ar tik sukurs iliuziją, kad žmogus gali būti amžinai jaunas? Ir ar tikrai to norime?
