Laikas.lt
Dovilė Raustytė
„Tai ką atsinešėme į nepriklausomą Lietuvą, gyva iki šiol – nepasitikėjimas nei savimi, nei kitais“, „Sistemos padaryti nuostoliai akivaizdūs ir dabar“, „Daugiau atleidusiųjų už padarytas skriaudas nei už tai atsiprašiusiųjų“ – ir panašios frazės po išankstinės filmo „Vardas tamsoje“ peržiūros skambėjo jo komandos lūpose.
Pagal žymios lietuvių rašytojos Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje“ (2004) šiemet pastatytas filmas nukelia į 1995 m., kur tarp savo vidinių demonų besiblaškanti pagrindinė veikėja (aktorė Neringa Varnelytė) dažnai atsiminimais nuklysta į tarybinės santvarkos gaubiamą jaunystę (jauną tardytoją vaidina Prancūzijoje studijuojanti Deimena Drąsutytė).
Filmo režisierės Agnės Marcinkevičiūtės kūryboje dažnesnės dokumentinės juostos apie iškilius mūsų šalies žmones: Jurgą Ivanauskaitę („Šokis dykumoje“, 2009), Justiną Marcinkevičių („Prie rugių ir prie ugnies“, 2010), Jurgį Kunčiną („Beveik laimingas“, 2004) ir kt., – tad ši juosta buvo jos debiutas vaidybiniame kine.
Dvejonės dėl filmo žanro
„Vardas tamsoje“ išdidžiai pristatomas kaip pirmas po 25 metų lietuviškas detektyvas. R. Šerelytė savo knygos šiam žanrui priskirti nelinkusi, o ir filmo režisierė tai daro nedrąsiai. Vien jau tai, kad detektyvas pabaigoje turi aiškią įvykių atomazgą, o šiam filmui pasibaigus paliekama vietos žiūrovų interpretacijoms, leidžia suabejoti prodiuserių išplatinta žinia apie dar vieną lietuvišką detektyvą.
Nors prancūzų mokytoją įkūnijusi aktorė Elvyra Žebertavičiūtė juokaudama sako, kad čia kuo tikriausias detektyvas, nes didžiausia detektyvė šiame filme buvo ji, nuolat įtarinėjanti aplinkinius užnuodijus jos maistą, ekspertizei teigiant visiškai priešingai. Kiti komandos nariai labiau linkę „Vardą tamsoje“ priskirti detektyvinei dramai. Detektyvo užuominų, žinoma, yra, nes vien jau pagrindinis filmo veiksmas sukasi apie tardytoją, miestelio policijoje dirbančius jos kolegas ir paslaptingą žmogžudystę. Komandai diskutuojant atsirado įžvalgų ir į politinio romano žanrą, nes filmo veiksmas vyksta keli metai po nepriklausomybės atgavimo ir iki jo, kuomet socializmas gyvavo visu pajėgumu. Ir tas pereinamasis laikotarpis ypač reikšmingas veikėjų charakteriams.
Erdvė žiūrovo vaizduotei
„Pirmosios meilės sužeista dūšia, stipraus charakterio moteris su neužgyjančia praeities žaizda“, – taip apie tardytoją kalba ją suvaidinusi N. Varnelytė. Tardytoja, būdama 17 metų, pamilsta žymiai už ją vyresnį muzikos mokytoją (aktorius Gediminas Storpirštis) ir, ko gero, pačios savęs nuostabai sulaukia atsako į savo jausmus. Buvęs mylimasis, įkvepėjas pasirinkti teisės studijas ir net rėmėjas jų metu su tardytoja susitinka po daugelio metų. Kuomet ji jau brandi, daugybę lavonų mačiusi, kasdien savo potyrius vyno buteliuose skandinanti ir praeities košmarais tebegyvenanti moteris. O jis vėl drauge su žavia nepilnamete, kuri netrukus randama negyva viešbučio vonioje. Prasideda klajonės po praeitį, sapnus, veidrodžio atspindžiuose įvykstant skaudžioms akistatoms su savo tamsiąja puse.
„Kaip susidoroti su skausmu, kai kažkas tave siaubingai įžeidė, o tu net neturi kam apie tai pasipasakoti. Skaudi praeitis trukdo gyventi čia ir dabar. Paskutiniai filmo pabaigoje tardytojos ištarti žodžiai atskleidžia veikėjos susitaikymą su savo širdgėla, atleidimą ir nusiraminimą būnant čia ir dabar“, – sako filmo režisierė. Tai žiūrovams turėtų padėti perprasti pagrindinę filmo mintį ir dar labiau įsigilinti į pagrindinių veikėjų paveikslus, kurie specialiai šaržuoti ir kampuoti norint kuo labiau išryškinti jų „įvairias vienatvės aklavietes“.
Filmo išliekamoji vertė
Pasak G. Storpirščio, filmas svarbus istorijai tuo, kad jame kuriama jau greit užsimiršianti praeitis. Žvelgiant iš laiko perspektyvos svarbus laikmečio atkūrimas, kuomet mergaitės su dviem raudonais kaspinais dainuodavo patriotines dainas, neva, išreiškiančias meilę tarybinei tėvynei, kuomet gero raudono vyno buvo galima įsigyti tik sostinėje, kuomet, jau vėliau, užsukus į kavinę groja cicinas, o brendžio įpila tobulai ryškaus špaklio subtilybes įvaldžiusi barmenė (aktorė Rimantė Valiukaitė), o norint įsigyti gerų pėdkelnių, reikia žinoti, į ką kreiptis. Mašinos, interjerai, drabužiai, panašiai kaip Giedrės Beinoriūtės 2008 m. filme „Balkonas“, nukelia žiūrovą į laikus, gyvenančius dabar tik jo šeimos nuotraukų albumuose.
Nesinori prikibti, bet…
Nesinori šio filmo kritikuoti, visų pirma, dėl pagarbos rašytojai Renatai Šerelytei, režisierei A. Marcinkevičiūtei ir garsiems mūsų šalies aktoriams, antra – dėl sėkmingo romano diaugiasluoksniškumo perkėlimo į kino juostą. Tačiau žiūrint filmą akis badė kruopštumo trūkumas tik ką minėtos tikrovės atkūrime, pavyzdžiui, veikėjų drabužių. Jų apranga kiek per stipriai modernizuota. Galimas, ko gero, ir toks sprendimas, t. y. vintažinio paveldo stilizacija. Tačiau tokiu atveju reikėtų tai daryti nuosekliai, o ne vienoje scenoje – sintetis švarkelis, o jau kitoje – garsios avalynės gamintojo CAT batai. Arba dešimtojo dešimtmečio garderobui (ypač provincijos gyventojų) nebūdingas skonis, atsispindėjęs tardytojos aprangoje, buvo visiškai priešingas jos gyvenamai aplinkai, kur interjeras labiau priminė močiutės namus, o ne ganėtinai stilingos moters apartamentus.
Baigiant nemalonų kabinėjimosi procesą: labai sunku suvokti, kodėl policijos komisariato sekretorės vaidmeniui buvo pasirinkta Jurgita Jurkutė-Širvaitė. Na, žinoma, didieji kino teatrai orientuoti labiau į televizijos, o ne į kino žiūrovus. Bet negi mūsų šalyje maža moterų aktorių, kurios puikiai susidorotų su šiek tiek komišku, įkyrios, landžios sekretorės vaidmeniu?
Įtampa prieš premjerą
„Teatre diena prieš premjerą būna itin įtempta, turi labai susikaupti, mąstant, ką dar galima padaryti geriau, ką pakeisti, o kine – tau tik smalsu, kaip ten viskas atrodo, ar nieko nebūsi pridirbęs“, – linksmu tonu savo patirtį kine ir teatre lygino aktorė E. Žebertavičiūtė. „Kine svarbiausia montažas, negali būti ramus, nes jis gali pakeisti visą tavo vaidybą. Tad su režisieriumi geriausia sutarti iki pat galo, kol filmas galutinai bus baigtas ir parodytas“, – jai šmaikštaudamas antrino G. Storpirštis.
Taip buvo kalbama dar iki filmo „raudonojo kilimo“ premjeros, kuri įvyko vakar vakare. Dabar, tikėtina, didžioji dalis aktorių matė galutinį „Vardas tamsoje“ variantą ir yra juo patenkinti. Belieka rekomenduoti šį rudenišką filmą, kuriame sėdint tarp spalvingų lapų ir geriant raudoną vyną tiesiai iš butelio, prisėlins sostinės pažiba Rožytė, kažką įtariu balsu murmėdama. Gal ji irgi kažkada buvo prancūzų kalbos mokytoja?.. Kinas tuo ir žavus, kad jame tikrovė susimaišo su fikcija.
