Jei kada nors pažvelgėte į savo hortenziją ir pagalvojote, kad norėtumėte dar vienos tokios pat, vasaris tam ypač tinkamas metas. Žiemos ramybės laikotarpiu paimti sumedėję hortenzijų auginiai gerai įsišaknija net namų sąlygomis. Svarbiausia – laikytis kelių aiškių taisyklių.
Auginiai kerpami tuomet, kai augalas dar nėra pradėjęs aktyviai judinti sulų, tačiau dienos jau pastebimai ilgėja. Toks laikotarpis paprastai prasideda vasarį ir tęsiasi iki kovo pradžios. Nors hortenzija dar ilsisi, šviesos jau pakanka, kad įsišaknijimas vyktų sėkmingai. Dėl to vasaris laikomas ankstyviausiu, bet saugiu dauginimo laiku.
Prieš pradėdami pasirūpinkite švariu, dezinfekuotu sekatoriumi arba aštriu peiliuku. Taip pat prireiks vazonėlių su drenažo angomis ir lengvo, vandeniui laidaus substrato. Jei dauginate kelias veisles, patogu jas pažymėti etiketėmis. Šaknų formavimą skatinantis preparatas nėra būtinas, tačiau gali padidinti sėkmės tikimybę, ypač jei dauginate pirmą kartą.
Substratas turi būti purus ir lengvas. Sumedėję hortenzijų auginiai mėgsta drėgmę, tačiau nepakenčia sunkios, nuolat šlapios žemės. Puikiai tinka daigams skirta žemė, sumaišyta su perlitu santykiu 1:1. Galima naudoti ir nukalkintas durpes ar universalią, tačiau nesuslėgtą žemę. Svarbu, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti, o lėkštelėje po vazonu nesikauptų vanduo – tai viena dažniausių puvinio priežasčių.
Dauginimui rinkitės sveikas, vienmečių ūglių šakeles, kurios per praėjusį sezoną spėjo sumedėti. Kiekvienas auginys turėtų būti apie 15–20 cm ilgio ir turėti bent du aiškiai matomus pumpurų mazgus. Apatinį pjūvį darykite tiesiai po pumpuru, tiesų. Viršutinį – maždaug 1–2 cm virš pumpuro ir šiek tiek įstrižą. Taip nesumaišysite, kur yra auginio viršus, o kur – apačia.
Prieš sodindami įsitikinkite, kad substratas drėgnas, bet ne permirkęs: suspaustas saujoje jis turi sulipti, tačiau iš jo neturi sunktis vanduo. Jei naudojate šaknų formavimą skatinančią priemonę, į ją merkite tik apatinę auginio dalį. Substrate pagaliuku padarykite skylutę ir įstatykite auginį taip, kad bent vienas pumpurų mazgas būtų po žeme. Dažniausiai į substratą įleidžiama maždaug pusė arba net du trečdaliai auginio ilgio. Žemę aplink auginį švelniai prispauskite, kad neliktų oro tarpų.
Namuose hortenzijų auginiams tinkamiausia 18–21 °C temperatūra. Per šalta aplinka lėtina šaknų formavimąsi, o per šilta gali paskatinti auginio džiūvimą. Šviesa labai svarbi, todėl geriausia vieta – šviesi palangė be tiesioginių saulės spindulių. Vasario saulė jau pakankamai stipri, kad padėtų, bet dar nėra per intensyvi.
Pirmosiomis savaitėmis svarbiausia – stebėti drėgmę. Žemė turi būti tolygiai drėgna, tačiau jokiu būdu ne šlapia. Šaknų tikrinti traukiant auginį nereikėtų – taip lengva pažeisti besiformuojančias šakneles. Jei stiebo apačia pradeda juoduoti arba atsiranda pelėsis, dažniausiai tai reiškia, kad drėgmės per daug arba prasta oro cirkuliacija.
Pirmasis sėkmingo įsišaknijimo ženklas – pabrinkę pumpurai ir pasirodę nauji ūgliai. Jei labai atsargiai kilstelėjus auginį jaučiamas pasipriešinimas, tai rodo, kad šaknys formuojasi. Jei nauji lapeliai vysta, dažniausiai šaknų dar nėra arba substratas per šlapias.
Kai augalas aiškiai pradeda augti, o šaknys sutvirtėja žemės gumule, jį galima persodinti į įprastą dekoratyviniams krūmams skirtą žemę. Į lauką skubėti nereikia. Pirmiausia augalus būtina grūdinti: kelias savaites kasdien išnešti į nuo vėjo apsaugotą vietą kelioms valandoms, kai naktimis temperatūra jau nebekrenta žemiau nulio. Tik po tokio pripratinimo hortenzijas galima sodinti į nuolatinę vietą sode.
Jauni augalai ypač jautrūs drėgmės svyravimams, todėl pasodinus juos reikia laistyti reguliariai, bet saikingai. Tinkamai atliktas dauginimas vasarį leidžia iki sezono pradžios užsiauginti tvirtus, gyvybingus hortenzijų krūmelius, kurie žiedais pradžiugins jau artimiausiais metais.

