Per pastaruosius du dešimtmečius sąmoningumo (angl. mindfulness) idėja tapo itin populiari visame pasaulyje. Vis dažniau ji įtraukiama į kasdienį gyvenimą: sąmoningumo mokoma darbovietėse, mokyklose, sporto programose ir net kariuomenėje.
Socialiniuose tinkluose, televizijoje ir įvairiose sveikatingumo programėlėse sąmoningumas neretai pateikiamas kaip paprastas įgūdis – gebėjimas nusiraminti ir sutelkti dėmesį į dabartinę akimirką.
Didelės įmonės diegia sąmoningumo programas, kad darbuotojai geriau susikauptų ir patirtų mažiau streso. Ligoninėse šios praktikos taikomos siekiant palengvinti skausmo išgyvenimą ir stiprinti psichinę sveikatą. Milijonai žmonių naudojasi programėlėmis, kurios žada įvairią naudą – nuo streso mažinimo iki geresnio miego.
Vis dėlto religijos studijų profesorius, daugelį metų tyrinėjantis, kaip sąmoningumas apibrėžiamas ir praktikuojamas skirtingose tradicijose bei istoriniais laikotarpiais, atkreipia dėmesį į svarbią problemą. Nepaisant didžiulio susidomėjimo, mokslininkai, gydytojai ir švietimo specialistai iki šiol nesutaria, kas tiksliai yra sąmoningumas ir kaip jį derėtų matuoti.
Kai skirtingi tyrėjai skirtingus dalykus vadina „sąmoningumu“, du tyrimai gali pateikti net priešingas išvadas apie tai, kokį poveikį ši praktika iš tiesų daro. Žmogui, kuris renkasi meditacijos programėlę ar kursą remdamasis moksliniais tyrimais, tai ypač svarbu.
Tyrimas, kuriuo pasikliaujate, gali vertinti dėmesio sutelkimą, emocinį stabilumą ar atjautą sau, tačiau nebūtinai tą gebėjimą, kurį pats tikitės ugdyti. Dėl to rezultatus sunku palyginti, o žmonėms tampa neaišku, kuri praktika išties gali padėti kasdieniame gyvenime.
Nuolatinė tradicija: nuo senovės iki šiandien
Sąmoningumas turi gilias šaknis budizmo, induizmo, džainizmo, sikhizmo ir kitose Azijos kontempliatyviose tradicijose. Budistiniame tekste „Satipatthana Sutta“ („Sąmoningumo pagrindai“) pabrėžiamas nuolatinis, akimirka po akimirkos vykstantis kūno ir proto stebėjimas.
Indų dhyāna (kontempliacija) ugdo pastovų dėmesio sutelkimą į kvėpavimą ar mantrą. Džainų samayika, arba ramios pusiausvyros praktika, lavina taikų, subalansuotą nusiteikimą visų būtybių atžvilgiu. Sikhų simran, arba nuolatinis atminimas, siekia išsklaidyti savanaudiškas mintis ir atverti gilesnį kiekvienos akimirkos tikrovės suvokimą.
XX a. pabaigoje mokytojai ir gydytojai pradėjo šias praktikas pritaikyti pasaulietiniams kontekstams, ypač per sąmoningumu pagrįstas streso mažinimo ir kitas terapines programas. Nuo tada sąmoningumas persikėlė į psichologiją, mediciną, švietimą ir net korporacinės gerovės iniciatyvas.
Taip sąmoningumas tapo plačiai taikomu, tačiau labai nevienodai apibrėžiamu įrankiu skirtingose mokslo ir profesinėse srityse.
Kodėl mokslininkai nesutaria dėl sąmoningumo apibrėžimo?
Kalbant apie šiuolaikinį sąmoningumo taikymą psichologijoje ir kitose srityse, apibrėžimo problema iškyla jau pačioje pradžioje. Skirtingi tyrėjai akcentuoja skirtingus aspektus ir pagal juos kuria metodikas bei vertinimo testus.
Vieni mokslininkai sąmoningumą pirmiausia supranta kaip dėmesio lavinimą ir gebėjimą itin atidžiai stebėti, kas vyksta čia ir dabar.
Kiti sąmoningumą apibrėžia kaip emocijų reguliavimo įgūdį – mokėjimą išlikti ramiam patiriant stresą.
Trečioji tyrėjų grupė sąmoningumą sieja su atjauta sau – gebėjimu būti sau palankiam ir atlaidžiam, kai suklystama.
Dar kiti pabrėžia moralinį budrumą ir mano, kad sąmoningumas turėtų padėti žmonėms priimti išmintingesnius, etiškesnius sprendimus.
Šie skirtumai ypač aiškiai matomi pažvelgus į tai, kokius testus mokslininkai naudoja sąmoningumui matuoti.
„Mindful Attention Awareness Scale“ (MAAS) vertina, kaip gerai žmogus geba išlaikyti dėmesį dabartinei akimirkai.
„Freiburg Mindfulness Inventory“ (FMI) klausia, ar žmogus pastebi kylančias mintis ir jausmus bei ar geba juos priimti jų nevertindamas.
„Comprehensive Inventory of Mindfulness Experiences“ (CHIME) įtraukia tai, ko dauguma kitų testų visai neliečia – klausimus apie etinį sąmoningumą ir gebėjimą priimti išmintingus, moralius sprendimus.
Dėl to lyginamieji tyrimai tampa sudėtingi, o žmonėms, norintiems ugdyti sąmoningumą, sunku suprasti, kuri kryptis jiems tinkamiausia. Skirtingos programos remiasi skirtingomis sąmoningumo sampratomis, todėl jų siūlomos praktikos ir žadama nauda gali gerokai skirtis.
Visa tai reiškia, kad pasirinkęs sąmoningumo kursą ar programėlę žmogus gali mokytis visai ne to, ko tikėjosi, jei iš anksto neaišku, kaip konkrečioje programoje sąmoningumas apibrėžiamas ir kaip jis vertinamas.
Kodėl skirtingos skalės matuoja skirtingus dalykus?
Budizmo filosofijos tyrinėtojas Johnas Dunne’as siūlo aiškinimą, kodėl apie sąmoningumą kalbama taip nevienodai. Jo teigimu, sąmoningumas nėra viena savaime aiški praktika – greičiau tai „šeima“ artimų, tačiau skirtingų praktikų, susiformavusių skirtingose tradicijose, turinčių nevienodus tikslus ir atsiradusių skirtinguose kultūriniuose kontekstuose.
Tai padeda suprasti, kodėl mokslininkai ir praktikuojantys žmonės neretai kalba tarsi skirtingomis kalbomis. Jei vienas tyrimas matuoja dėmesio sutelkimą, o kitas – atjautą, jų rezultatai neišvengiamai skirsis. O jei patys praktikuojate sąmoningumą, itin svarbu žinoti, ar pasirinktas kelias labiau orientuotas į proto nuraminimą, atjautą sau, ar etiškai sąmoningus sprendimus.
Kuo tai svarbu?
Pripažinus, kad sąmoningumas nėra vienas vienalytis reiškinys, keičiasi požiūris į tai, kaip jis tiriamas, praktikuojamas ir mokomas. Tai svarbu tiek instituciniu, tiek asmeniniu lygmeniu.
Mokykloms, sveikatos priežiūros įstaigoms ar kitoms organizacijoms sąmoningumo programa, kurios tikslas – mažinti stresą, atrodys visai kitaip nei programa, skirta ugdyti atjautą ar etinį sąmoningumą.
Jei trūksta aiškumo, mokytojams, gydytojams ir konsultantams sunku suprasti, kuris požiūris geriausiai padės pasiekti norimus tikslus. Tas pats galioja ir verslui, kuriame sąmoningumo programos kartais diegiamos siekiant didesnio efektyvumo ir geresnio streso valdymo.
Nepaisant nesutarimų, tyrimai rodo, kad skirtingos sąmoningumo formos gali teikti nevienodą naudą. Praktikos, lavinančios dėmesio sutelkimą į dabartinę akimirką, dažnai siejamos su geresne koncentracija ir didesniu darbo našumu.
Požiūriai, orientuoti į priėmimą, neretai padeda geriau tvarkytis su stresu, nerimu ir lėtiniu skausmu. Atjauta grįstos praktikos stiprina emocinį atsparumą. Programos, pabrėžiančios etinį sąmoningumą, gali skatinti labiau apgalvotą, prosocialų elgesį.
Ši įvairovė paaiškina, kodėl mokslininkai ir toliau diskutuoja, kuris sąmoningumo apibrėžimas turėtų tapti pagrindiniu moksliniuose tyrimuose.
O sąmoningumą praktikuojantiems žmonėms tai priminimas rinktis tas praktikas, kurios geriausiai atitinka jų poreikius ir tikslus – ar tai būtų streso mažinimas, dėmesio lavinimas, atjauta sau, ar gilesnis etinis jautrumas.
