Laikas.lt
70-asis Venecijos kino festivalis visų pirma visus dalyvavusius nustebino filmu nugalėtoju – pirmą kartą per 70 festivalio gyvavimo metų, pagrindiniu prizu buvo apdovanotas dokumentinis filmas. Taip pat stebino ir slogios filmų nuotaikos bei šokiruojančios temos.
Festivalyje dalyvavęs Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta pateikia savo įspūdžius iš vieno seniausių ir prestižiškiausių kino festivalių: „Antrus metus kino bienalės turinį sudarinėjantis meno vadovas Alberto Barberra nebuvo nusiteikęs juokauti, tad oficialioje programoje neatsirado vietos nė vienai komedijai ar bent kiek optimistiškesniems filmams. Šiemet programos palydovu tapo nebaudžiamas smurtas šeimoje, pedofilija, homofobija, kastracija, kanibalizmas, savižudybė, sekso orgijos, nelaimingos meilės kančia, bažnyčios nuodėmė, sektos žudynės, incestas, lyties organų transplantacija.“
Dokumentinė revoliucija?
Jau anonsuodamas programą Alberto Barberra pabrėžė ypatingus ketinimus sustiprinti požiūrį į dokumentiką. Pirmą kartą Venecijos kino festivalio istorijoje pagrindiniame konkurse varžėsi du dokumentiniai filmai, o stiprių dokumentinių filmų buvo ir ne konkursinėse programose.
„Kai kino festivalio žiuri prezidentas režisierius Bernardo Bertolucci pareiškė, kad „Auksinis liūtas“ atiteks labiausiai nustebinusiam režisieriui, niekas nesitikėjo, kad nugalėtojas nustebins taip labai. Filmas nugalėtojas, Gianfranco Rossi „Šventas greitkelis“ („Sacro Gra“), yra puikus, intriguojantis ir poetiškas žvilgsnis į šalia autostrados gyvenančius žmones, tačiau abejotina, ar tikrai būtent jis buvo vertas „Auksinio liūto“, – svarsto E. Pukšta.
Pasak jo, „Švento greitkelio“ tema, forma ir struktūra nėra kažkuo išskirtinė ir ypatinga. Profesionaliai nufilmuotoje tylaus ir atidaus stebėjimo dokumentikoje vienas objektas apjungia skirtingas žmogiškas istorijas.
Lietuviškiausia Venecija
Pasak E. Pukštos, Venecijoje pirmą kartą nugalėjo filmas, kuriame girdisi lietuvių kalba ir minima Lietuva. Svečiuose pas vieną iš filmo „Šventas greitkelis“ herojų apsilanko šv. Kazimiero Ordino pasiuntiniai ir pakviečia atvykti į Vilnių bei aplankyti Arkikatedroje įrengtą šv. Kazimiero koplyčią.
Dar daugiau Lietuvos grožio atskleidė antrajame konkurse dalyvavusi vokiečių debiutanto Ricko Ostermanno istorinė drama „Vilko vaikai“ („Wolfschildren“), kurią filmuoti mūsų šalyje padėjo prodiuserio Ramūno Škiko suburta komanda. 1947 m. pokario laikotarpį autentiškai atvaizduojančiame filme Rytų Prūsijos vaikai bėga per Lietuvos miškus, pelkes ir kaimus, slapstosi nuo rusų kareivių ir maldauja lietuvių pagalbos. Lietuviškų kalbų pakankamai daug, bet nė vienas žodis sąmoningai neverčiamas į anglų kalbą, kad žiūrovas pasijaustų lietuviškai nesuprantančių ir išvargintų vaikų kailyje.
Nepriklausomai organizuojamos paralelinės programos „Venecijos dienos“ specialiajame seanse pasaulinę premjerą atšventė bendras Vokietijos ir Lietuvos dokumentinis filmas „Julija“ apie klaipėdietį transvestitą Jaroslavą, slankiojantį Berlyno gatvėmis, uždarbiaujantį iš intymių seksualinių paslaugų ir prisistatantį nauju vardu Julija. Apmaudu, kad įdomios, spalvingos ir radikalios asmenybės portretas piešiamas nuobodžiame ir padrikai surežisuotame filme.
Šokiruojantis Kim Ki-Dukas
Pasak E. Pukštos, Lietuvoje itin mėgstamo korėjiečių režisieriaus Kim Ki-Duko naujausias filmas „Moebus“ ne juokais šokiruoja.
Pernai išsivežęs „Auksinį liūtą“, šiemet korėjiečių režisierius gavo pakvietimą tik į nekonkursinę programą. Rytinis laikas filmo premjeriniam seansui svarbiausioje kino bienalės salėje „Sala Grande“ signalizavo abejones dėl naujojo meistro filmo. „Moebius“ yra tiesiog skandalinga provokacija, kurią išvydę Pietų Korėjos cenzoriai pareikalavo iškarpyti bent dvi minutes šokiruojančių vaizdų, bet be jų filmas praranda prasmę. Venecijoje Kim Ki-Dukas atskleidė jautresnę ir džiaugsmingesnę savo charakterio pusę: atidarymo dieną rodytam 70-ties trumpametražių rinkiniui (dedikuotam 70-ajam festivalio jubiliejui) režisierius nufilmavo nuoširdžią ir gražią pusantros minutės istoriją apie savo mamą.
Homoseksualūs nugalėtojai
Panašu, kad homoseksualius klausimus keliantys filmai išsiveržia iš Berlyno kino festivalio geto ir drąsiau reiškiasi kituose prestižiniuose festivaliuose. Gegužę Kanuose laimėjo filmas apie homoseksualias moteris, o į Venecijos Lido salą suplaukę kino kritikų asociacijos FIPRESCI nariai geriausiu konkurso filmu paskelbė jaunojo kanadiečio Xaviero Dolano („Kino pavasaris“ šiemet džiugino jo trečiuoju kūriniu „Bet kokiu atveju Lorens“) dramą „Tomas atvažiavo į fermą“ („Tom a la ferme“). Likus parai iki apdovanojimų ceremonijos homofobijos rebusus detektyvo, maniakiško teroro, siaubo trilerio manieromis sprendžiantis filmas buvo laikomas favoritu ir įvardijamas neoficialiu nugalėtoju.
Programoje „Horizontai“ kaip tik nugalėjo homoseksualumą su nelegalia imigracija supinanti socialinė drama „Vaikinai iš Rytų Europos“ („Eastern Boys“). Socialinių tarnybų kontroliuojami ir pamiršę išvykti laiku namo jaunuoliai reziduoja pigiame viešbutyje už Paryžiaus, o dienomis slankioja traukinių stotyje, gaudydami klientus komerciniams pasimatymams. Ukrainietis Marekas sutraukia į tėvus jam tinkančio solidaus vyro žvilgsnius, bet pirmojo susitikimo scenarijų pakeičia žiaurus ir negailestingas grupuotės bosas. Laipsniškai auginama įtampa aštriausią piką pasiekia per paskutinį pusvalandį, kai vyresnis meilužis bando gelbėti įbaugintą vaikiną nuo teroro, šantažo ir vergovės.
