Metų pradžioje viešosios diskusijos Lietuvoje dažnai tampa aštresnės. Jūs girdite ne tik apie ekonomiką ar atlyginimus, bet ir apie temas, kurios paliečia tapatybę, kalbą bei tai, kaip keičiasi miestai ir jų kasdienybė.
Vilnius šiandien yra atviras, augantis ir tarptautinis miestas. Tačiau kartu tai kelia klausimų, į kuriuos visuomenė vis dažniau nori aiškių atsakymų. Vienas jų – kokia kalba turi skambėti Lietuvos sostinėje.
Apie tai viešai prabilo „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis, pabrėžęs, kad atvirumas neturi reikšti savos kalbos ir kultūros atsisakymo. Jo mintys sukėlė aktyvias diskusijas ir sulaukė didelio visuomenės dėmesio.
Švietimas ir demografija – temos, kurių negalima ignoruoti
Kalbėdamas apie svarbiausius Lietuvos iššūkius, A. Avulis pirmiausia išskiria švietimą. Jūs negalite tikėtis stiprios valstybės, jei ugdymo sistema silpna ir pati savimi nepasitikinti. Pasak jo, dirbtinis rezultatų gerinimas ar protestai dėl vertinimų tik maskuoja problemą, bet jos neišsprendžia.
Demografijos tema, anot verslininko, dažnai pateikiama kaip katastrofa, nors iš tiesų tai pasaulinė tendencija. Gyventojų skaičius mažėja daugelyje šalių, tačiau mažoms valstybėms tai jaučiama skaudžiau. Jūs tai matote ir Lietuvoje, kur regionai tuštėja, o didmiesčiai toliau auga.
Svarbiausia, pasak A. Avulio, ne panika, o kryptinga politika. Jei migracija neišvengiama, reikia aiškiai apsibrėžti, kokių žmonių Lietuvai reikia ir kokiomis sąlygomis jie čia gali kurtis.
Migracija kaip neišvengiamas sprendimas
Anot A. Avulio, alternatyvų migracijai iš esmės nėra. Gimstamumas mažėja visur, kur kyla gyvenimo lygis ir išsilavinimas, todėl tikėtis staigaus pokyčio būtų naivu. Jūs galite bandyti skatinti šeimas, tačiau tai neduos greitų rezultatų.
Todėl būtina ieškoti darbo jėgos iš kultūriškai artimų šalių. Tačiau čia, jo nuomone, turi galioti aiški taisyklė: atvykę žmonės privalo priimti Lietuvos kalbą, kultūrą ir visuomenės normas. Tai nėra diskriminacija, o pagarba šaliai, kuri jus priima.
Verslininkas pabrėžia, kad šių sąlygų iki šiol buvo vengiama įvardyti garsiai. To pasekmes šiandien jaučiate kasdienėje aplinkoje, ypač sostinėje.
Rusų kalbos dominavimas Vilniuje – padaryta klaida
Kalbėdamas apie situaciją Vilniuje, A. Avulis pripažįsta, kad buvo padaryta klaidų. Po karo Ukrainoje Lietuva elgėsi itin nuolankiai ir atvirai, ir tai, jo teigimu, buvo teisinga. Tačiau laikui bėgant turėjo atsirasti aiškesnės ribos.
Jo nuomone, jei jūs norite likti Lietuvoje ilgesniam laikui, privalote išmokti lietuvių kalbą. Nesvarbu, ar dirbate statybose, ar teikiate pavėžėjimo paslaugas. Kalbos mokėjimas yra pagarba valstybei ir visuomenei, kuri suteikė saugumą ir galimybes.
A. Avulis kalba tiesiai: jei mokytis kalbos per sunku, visada galima rinktis kitą šalį, kurioje reikalavimai mažesni. Lietuva, pasak jo, neturi pareigos atsisakyti savo kalbos patogumo vardan.
Požiūris į darbą ir išmokas kelia nerimą
Verslininkas kritiškai vertina ir visuomenėje besiformuojantį požiūrį į darbą. Jūs vis dažniau girdite, kad svarbiausias kriterijus renkantis darbą yra tik atlyginimas. A. Avulio teigimu, toks mąstymas nėra tvarus.
Lietuva ilgą laiką gyveno spartaus augimo laikotarpiu, todėl nauja karta priprato prie nuolatinio gerėjimo. Tačiau ekonominiai ciklai keičiasi, o pasaulinė konkurencija niekur nedingo. Jei nenorėsite dirbti daugiau ir efektyviau, kitos šalys jus paprasčiausiai aplenks.
Ypač kritiškai jis vertina bedarbio išmokų politiką. Valstybė ilgina išmokų mokėjimo laiką, nors tuo pat metu trūksta darbuotojų ir lėšų viešajam sektoriui. Jūs mokate už tai mokesčiais, o sistema, pasak jo, skatina ne darbą, o pasyvumą.
Verslo atsakomybė ir teigiami pavyzdžiai
Nepaisant kritikos, A. Avulis pabrėžia, kad Lietuvoje yra ir labai gerų pavyzdžių. Verslas per pastaruosius dešimtmečius stipriai pasikeitė, tapo brandesnis ir labiau atsakingas.
Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių jis mini „Swedbank“ sprendimą skirti milijonus Vilniaus universiteto neliečiamojo kapitalo fondui. Tokie veiksmai, anot jo, rodo, kad godumas nebūtinai turi būti destruktyvus, jei jis subalansuotas atsakomybe.
Jo įsitikinimu, Lietuva gali išlikti stipri tik tada, jei drąsiai kalbės apie problemas, aiškiai nustatys taisykles ir nesigėdys ginti savo kalbos, kultūros bei dirbančių žmonių interesų.
