Vestuvių fotografė Aistė apie „nuotakas siaubūnes“ ir kitus darbo užkulisius (foto)

Laikas.lt
Greta Kojutytė

Tikriausiai vienas labiausiai žmones kamuojančių gyvenimo klausimų – ką aš noriu veikti gyvenime? Štai ir Aistė Varškevičienė, nors baigė verslo vadybos studijas, tapusi mama suprato, kad tai ne jos kelias. Visada turėjau norą kurti, mėginau save įvairiose srityse, bandžiau piešti, kurti eiles, šokti, tačiau tik užklupus motinystės džiaugsmams pagaliau supratau, kad noriu fotografuoti – sako Aistė. Taigi, kaip jai sekasi eiti savo atrastu keliu ir ką ji mano apie šventines fotosesijas. 

Aiste, kodėl tik tapusi mama suvokei savo tikrąjį pašaukimą?

Neretai moterys motinystės atostogų metu keičia savo gyvenimą kardinaliai. Mano atveju – motinystė buvo ir įkvėpimas, ir būtinybė keisti gyvenimą. Kadangi buvo ekonominė krizė, pagal specialybę darbo susirasti nepavyko. Jaučiau, kad noriu daugiau laiko praleisti su vaikeliu, tad galvojau kokį verslą galėčiau vykdyti savo miestelyje, ko jam trūksta ir kas galėtų padėti man išgyventi. Tuo metu turėjau šiokį tokį veidrodinį fotoaparatą – tekdavo kitus, vaikelį (jis ir buvo pirmasis mano modelis) pafotografuoti. Tada ir užsidegiau atsidaryti studiją. Iš pradžių, dirbau praktiškai nemokamai, o vėliau, besireklamuojant, įsibėgėjau. Nebūsiu romantiška. Aš nesu menininkė – daugiau verslininkė, o fotografija yra mano verslas.

Ir kaip tau sekasi valdyti savo verslą?

Pradėjusi šį darbą, tikėjausi užpildyti tam tikrą verslo nišą, manau, man tai puikiai pavyko. Daug kas netikėjo tokio sumanymo sėkme ir stabdė mane, tačiau žmonėms to tikrai labai reikėjo ir iki šiol labai reikia. Mano nuomone, šiuo metu net trūksta fotografų. Ekonomika atsigavusi ir žmonės nori turėti gražių nuotraukų praktiškai kiekviena proga – ne vien vestuvėms, bet ir eiliniam gimtadieniui. Kita vertus, pati suvokiu, kad šis darbas, lyg vaikščiojimas lynu: vienas paslydimas gali kainuoti visą verslą.

O dabar sutinki fotografuoti tik vestuves ar ir eilinį gimtadienį?

Aš esu švenčių fotografė – atlieku įvairias sesijas. Žinoma, vestuvių fotografija yra labai svarbi kiekvieno fotografo darbe, nes ji yra mūsų pasididžiavimas ir mūsų visų metų duona.

Tau asmeniškai, vestuvių fotografavimas taip pat yra pasididžiavimas?

Fotografuoti vestuves yra didelis ir sunkus darbas. Pirmiausia, tai didelė atsakomybė – to nepakartosi. Antra, didelis skaičius žmonių, su kuriais tą dieną turi dirbti. Tačiau vestuves fotografuoti yra malonu. Žmonės būna pakylėti, pasiruošę, pasipuošę, aplinkoje daug gražių detalių: drabužiai, papuošalai, papuošimai, vyksta nemažai veiksmo. Diena lėkte pralekia – tik spėk gaudyti kadrus. Jautiesi, lyg medžiotojas atsidūręs pulke ančių ir pyškinantis į kairę ir į dešinę.

Kaip dažnai susiduri su ,,nuotakomis siaubūnėmis“?

Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje tai nėra madinga. Jaunosios dažniausiai gerbia žmones, kurie tą dieną skiria jų šventei įamžinti. Visada stengiuosi susitikti su žmonėmis, kurių šventę fiksuosiu. Tuomet kalbu apie abipusį darbą, supratimą, pasakoju su kuo susidursime tą dieną. Tai supratau, po susidūrimo su vienintele mano gyvenime ,,nuotaka siaubūne“. Ji mane išmokė, kad žmonės fotografiją supranta kitaip nei aš. Šventę reikia vertinti adekvačiai: tokia, kokia ji buvo, o ne tikėtis stebuklų iš fotografo. Visada sakau: fotografas negali nufotografuoti to, ko nebuvo. Pavyzdžiui, jei nėra jausmo ar gražios aplinkos, tai nuotraukose nenupieši emocijų ar nepastatysi gražių rūmų. Fotografas nėra šventės organizatorius, linksmintojas ar dekoratorius. Ir jei visa tai suvokia jaunoji – neturėtų kilti bereikalingų pykčių.

Sakai lietuvės nėra panašios į ,,nuotakas siaubūnes“, o kokias tendencijas bendrai pastebi Lietuvoje? Ko žmonės dažniausiai iš tavęs reikalauja fotosesijų metu?

Pastebėjau, kad lietuviai pakėlę kartelę aukštai ir nori kokybiškų nuotraukų. Džiaugiuosi galėdama jiems tai pasiūlyti. Stengiuosi paaiškinti apie makiažo ir pasiruošimo svarbą, o kai iš abiejų pusių vyksta rimtas darbas – nuotraukos išeina aukšto lygio. Vartydama Europos fotografų darbus pastebiu, kad Lietuva neatsilieka ir mūsų žmonės gauna itin aukštą nuotraukų kokybę už nedidelę kainą. O kalbant apie žmonių poreikius, dažniausiai tikimąsi nuotraukų, kurios atrodytų lyg natūraliai užfiksuotos. Visada paaiškinu klientams, kad tik mažytė dalis nuotraukų yra išties užfiksuotos natūraliai. Visa kita yra vaidyba ir režisūra. Paaiškinu, kad teks padirbėti, padedu su pozomis, išraiškomis, tenka pasistengti abiem, kad išeitų kuo daugiau natūraliai atrodančių kadrų. Galiausiai viskas apsiverčia – klientų reikalavimą paverčiu reikalavimais jiems (juokiuosi). 

Kokius reikalavimus ar patarimus dažniausiai duodi žmonėms, prieš atvykstant į fotosesiją?

Moterims labai svarbu pasiūlyti profesionalų makiažą. Taip pat visiems pasakau, kad rūbelių gausa padės mums išgauti įvairesnių nuotraukų. Ypatingai studijoje rūbai diktuoja visą nuotraukos nuotaiką. Žmonės į sesijas atvažiuoja nešini didelėmis rankinėmis, maišeliais, pakabomis. Taip pat laikysena ir pozavimas. Fotosesijoje tenka ne tik pastoviniuoti ar pasėdėti, jei žmonės sugebama grakščiai pašokti ar įdomiai išsiriesti – rezultatas tikrai bus malonus. Dažniausiai gerai pasiruošę žmonės gauna ir daugiau nuotraukų, nes papildomi rūbai ir atributai skatina padirbėti ilgiau.