Menufaktura.lt
Jau daugiau nei metai Maskvoje, keletas mėnesių Prancūzijoje, dabar mėnuo čia. Bet tik todėl, kad rengiama premjera. Pasaulio pilietis, bandantis apčiuopti fluxus esmę ir sučiupti ją už uodegos praėjus kone pusei amžiaus. Nerimastingas teatrinių paieškų gyvenime dalyvis ir iniciatorius – ir atvirkščiai – gyvenimo „teatrintojas”.
Jam, žinoma, labiausiai patiktų komplimentas „šarlatanas” (nors etimologiškai tai kildinama iš italų ciarlatano – „apgavikas”, „plepys”). Menų spaustuvės klube „Prie arbatos” vasario 9 d. svečiavosi Vidas Bareikis, o apie ne-teatro paieškas teatre jį kvotė teatrologė Ingrida Ragelskienė.
Vidai kas gi yra tas ne-teatras, kurio Tu ieškai šiuolaikiniame teatre?
Aš pats savęs labai dažnai to klausiu. Mes kol kas nuėjome nedidelį kelią, ir teatro judėjimas „No Theatre” kol kas tik įpusėjo antrus metus. Sukūrėme du su puse spektaklio, t.y. du spektaklius ir artėjame prie trečio premjeros. Aš pats matau, kad ne-teatras – tai procesas, paieškos, kokia kalba mes norėtume kalbėti ir kaip tai galima daryti. „Ar galima taip?” – „Galima.” „O gal čia nesupras?” – „Ir tegul nesupranta.” „O gal čia apie nieką?” – „Gerai, apie nieką mums labiausiai patinka.”
Viskas prasidėjo nuo to, kad mes pradėjome rodytis ne teatre tiesiogine prasme – su performansais gatvėse, kažkokiomis akcijomis. O kai oficialiai tapome „No Theatre”, tada jau reikėjo šiek tiek pritempti ne-teatro koncepciją patiems: kas yra tas ne-teatras? Aišku, kad tai ne vaidinimas ir ne teatras blogąja prasme – kai žmonės laiko teatrą priemone užsidirbti pinigų arba tiesiog profesija. Man teatras nėra profesija, man tai gyvenimo būdas. Su darbu 24 valandas per parą. Turiu sau susikūręs tokį penkerių metų planą – man dabar įdomu, kiek „No Theatre” nuveiks per tą laiką. Manau, kad po penkerių metų reikia griauti viską. Nes jeigu normaliai fantazuočiau, tai po tų penkerių metų jau galima turėti kažkokius savo namus, galima turėt kažkokį repertuarą, kažkokius ryšius, vardą – ir tai taps teatru. O to nesinorėtų.
Kyla pavojus tapti šarlatanais?
Taip.
Gal šiek tiek pakalbėkime apie tą gerokai pamirštą terminą, kurį šiuo metu bandote įdiegti į – kol kas – virtualybę, aktyviai bombarduodami žiniasklaidą pranešimais spaudai. Kas gi yra tie šarlatanai?
Visa tai, aišku, tiesiogiai susiję su mūsų būsimąja premjera „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai”. Ir pirmiausia tai susiję su Jurgiu Mačiūnu, kurio visą gyvenimą tas žodis kone įrėmina. Juk jis darė daug labai įdomių ryškių akcijų, protestuojančių, kartais netgi nelogiškų, tiesiog kaip protestas dėl protesto, – tam, kad į save atkreiptų dėmesį. Tai ir mums kartais nėra svetima. Jis visus menininkus vadino šarlatanais. O gyvenimo pabaigoje, pats būdamas mirties patale, paklausė vieno geriausių savo draugų – „Klausyk, o gal mes ir buvome tie šarlatanai?”
Štai dabar su tuo fluxus reikalu dar aštresnis tampa tas klausimas: gal mes visi esame šarlatanai? Ir tai nėra vien teigimas, kaip tame interneto puslapyje, kad mes apšaukiame ir Čiurlionį šarlatanu.
Ką čia Čiurlionį – Oskarą Koršunovą ir dar gerbiamą baleriną…
Na aišku, – kas tas Čiurlionis, palyginus su Oskaru… Bet tai pirmiausia klausimas kiekvienam žmogui. Ir gal kažkas tikrai pasakys: „Aišku, kad Čiurlionis šarlatanas, jam juk ir su psichika buvo blogai, velniukus matė, piešė, žinot.” Bet labiausiai tai susiję su tuo, kad aš bandau daryti: spektaklis – ta valanda ar dvi, kada mes susitinkame su žiūrovais, nėra pagrindinis dalykas. Man atrodo, spektaklis prasideda gerokai anksčiau, o po spektaklio turėtų apimti toks jausmas, kaip ir išėjus iš „Telefonų knygos”, kai lauke pamatyti dūmai išduoda, kad viskas tęsiasi toliau… Bet, matyt, tai yra natūralu, man tikrai teatras yra gyvenimo būdas, ir visas tas gyvenimas yra spektaklis. Gal aš čia kiek nesveikas.
Nuėjus į bet kurį teatrą dažniausiai ten tave galima sutikti ar su beždžionės kauke ar kokiam kitame pavidale, bet dažniausiai Vidas Bareikis sėdi žiūrovų salėj, stebi kolegų darbus. Šiuo metu stebi ir tai, kas vyksta Maskvoje. Gal gali nusakyti kažkokias bendras tendencijas, tai, ką tu matai šiuolaikiniame teatre, tai, kas tau patinka, ką tu atmeti?
Man labai įdomu, kad teatras plečia savo galimybių ribas ir pagal tą klišinę frazę „ieško naujų formų”. Tikrai, jų dabar yra ieškoma bėgant į visas puses – ir tai yra ir kinas, ir performansas, ir kiti dalykai. Tai ryški tendencija, ir manau, kad tai yra teisinga ir labai įdomu. Nes pats teatras, kaipo teatras – jeigu be to žodelio „ne” – turi labai aiškius rėmus, dėl kurių į jį į ateina publika. Rusijoje tie rėmai dar aiškesni, žmonės tiesiog ateina į teatrą pailsėti ir jiems nereikia jokių naujų formų, nereikia šokiravimo, nereikia tų skysčių, tekančių iš… Jie tik atsisėda į tą minkštą kėdę ir atsidūsta – „nu nereikia man šitų, nereikia…” O, neduok Dieve, dar į kokią ne tą erdvę vesti, – „Jėzau, kam to reikia? Taigi čia teatras! Čia juk pavaidins ramiai, ir tai ir yra teatras.” Bet aš nesakau, kad tame irgi negali būt ne-teatro. Ten irgi lygiai tas pats faktorius veikia – jeigu ten yra aktoriai, kurie užsiima tuo keistu menu, plėšdami nuo savęs odą, tai visiškai nebesvarbu, ar tai vyksta teatro ribose, ar ne-teatro.
Tau su Maskva pasisekė, patekai, sakyčiau, į labai geras rankas. Gero pedagogo rankas. Juk retas pedagogas iš Maskvos atskrenda pas savo studentą stebėti jo premjerinio spektaklio. Turėjau garbės bendrauti su Viktoru Ryžakovu. Jis paminėjo, kad šiuolaikinio teatro paskirtis yra labai konkreti: tapti pozityvumo stotimi, ta vieta, į kurią ateina žiūrovas ir gauna savotišką deguonies kaukę, reanimuojančią jį nuo gyvenimo, nuo aplinkos… Ar tu tam pritari?
Pritariu dėl pozityvumo, bet gal netiesiogiai. Neturiu omeny spektaklių, kurie, kaip sakoma, būtinai neša šviesą, – kartais iš tos pačios šlykščiausios skylės tu sau pasiimi tokių dalykų, kurie „išsivers” į tą pozityvą. O dėl Viktoro Anatoljevičiaus Ryžakovo tai padėkočiau kažkam, kad man pasisekė jį susitikti. Tai antras mokytojas mano gyvenime. Aš apskritai nelabai mėgstu dresūros ir nelabai turiu autoritetų – nežinau, ar čia blogai, ar gerai, bet tiesiog taip yra. Todėl negaliu pasakyti, kad Ryžakovas yra man autoritetas, bet aš tikrai galiu pasakyti, kad aš tą žmogų baisiai gerbiu vien dėl to, kad jisai turi tokių savybių, kurios man tikrai yra naujos. Net šioje profesijoje. Jis – vienas taktiškiausių žmonių, toks rusų džentelmenas, kuris tų savybių dėka gali pasiekti labai daug. Ir tikrai jį be galo myli rusų moterys. Ne tik jos – visa teatro visuomenė, o dabar jis patiria savo aukso amžių. Ir ne be reikalo, nes tai žmogus, kuris visą gyvenimą buvo sąžiningas, daugelį savo gyvenimo laiko praleido rūsyje, taip pat ne-teatre, kurdamas įvairiausius keistus projektus, gal dėl to mes kartais tikrai neblogai sutariam. Jis parodo, tiksliau, turi tai, ko iš jo galima pasimokyti. Batus valytis prieš renginius aš pradėjau tik po susitikimo su juo. Rimtai.
Gimei 1986-aisiais. Tau leidus, pavadinsiu tave „Černobylio karta”, – žinoma visiems, kas įvyko tais liūdnais metais. Ar svarbūs tau vaikystės prisiminimai, vaikystės patirtis – ar tai ta erdvė, į kurią stengiesi nelįsti?
Viskas yra vaikystė, viską gali ten iškapstyti ir viskuo gali apkaltint tėvus. Man atrodo, ta mūsų karta, jei ją galima taip pavadinti, tikrai nebloga – bent jau žmonės, kurie mane supa. Kaip aš juokaudavau mokykloje – „štai, dabar darome šimtadienius, o po dešimties metų tiesiog formatas keisis. Pakvies kokia Grybauskaitė padaryt šimtadienį Katedroje ar kažkur kitur…” Kur tas kartos kodas, aš nežinau, bet labai svarbu, kad dar 4-5 metus mes praleidome dar toj Sovietų Sąjungoj. Visgi esame tie jauni žmonės, kurie ne tik suvokė tai, bet jautė kažkiek tos sistemos – pirmiausia per tėvus ir pe
r savo patirtį. Ta pati rusų kalba, visa injekcija rusų kultūros… Toks „miksas”.
