Viduržemio jūra ilgą laiką buvo laikoma palyginti saugia cunamių atžvilgiu, tačiau naujausi tyrimai šį įsitikinimą iš esmės keičia. Mokslininkų teigimu, daugėja įrodymų, kad regionas susiduria su realia ir, kaip pabrėžia tyrėjai, neišvengiama grėsme, galinčia paliesti milijonus žmonių, gyvenančių pietų Europos pakrantėse.
Viduržemio jūra – ne tokia rami, kaip gali pasirodyti
Analizėse, kurias cituoja mokslininkai ir tokios institucijos kaip „UNESCO“, teigiama, kad per artimiausius 30 metų Viduržemio jūros baseine praktiškai yra 100 proc. tikimybė sulaukti bent vieno metro aukščio cunamio. Toks vertinimas keičia požiūrį į riziką: klausimas nebe ar tai įvyks, o kada.
Problema ta, kad visuomenės sąmonėje cunamiai dažniausiai siejami su Ramiojo vandenyno ar Indijos vandenyno regionais. Tačiau Viduržemio jūra yra antra pasaulyje pagal istoriškai užfiksuotų cunamių skaičių. Praeityje šiame regione ne kartą formavosi stiprios bangos, smogusios Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų pakrantėms, nors jos dažnai buvo mažiau dramatiškos nei katastrofos, žinomos iš Japonijos ar Indonezijos.
Viena iš labiausiai pažeidžiamų vietovių laikoma pietų Prancūzija, įskaitant Nicą. Būtent ten mokslininkai ragina parengti detalius evakuacijos planus. Tai lemia ne tik didelis gyventojų tankis, bet ir galimų grėsmių pobūdis: jei cunamį sukeltų vietiniai šaltiniai, pavyzdžiui, povandeninės nuošliaužos ar žemės drebėjimai Ligūrijos jūros regione, pirmosios bangos krantą galėtų pasiekti greičiau nei per 10 minučių. Toks laiko tarpas yra kritiškai trumpas, todėl be išankstinio pasirengimo ir pratybų veiksminga reakcija būtų beveik neįmanoma.
Kur grėsmė didžiausia?
Bangos, kurios susidaro toliau, pavyzdžiui, prie Šiaurės Afrikos pakrančių, Europą galėtų pasiekti per maždaug 60–90 minučių. Nors tai suteiktų daugiau laiko, vis tiek reikėtų veikiančios perspėjimo sistemos ir gerai suplanuotos evakuacijos. Praktikoje tai reiškia signalizacijos infrastruktūrą, aiškiai pažymėtus pasitraukimo maršrutus bei nuoseklų gyventojų ir turistų švietimą.
Tyrėjai pabrėžia, kad grėsmė nėra vien teorinė. Regiono istorijoje užfiksuota dešimtys tokių įvykių, o kai kurie jų sukėlė reikšmingų nuostolių. Pavyzdžiui, XX amžiuje Prancūzijos Rivjeroje bangos kai kur siekė kelis metrus, buvo žuvusiųjų ir patirta materialinių nuostolių.
Kokie galimi cunamių šaltiniai Viduržemio jūroje? Jie įvairūs: tai gali būti tiek stiprūs žemės drebėjimai, tiek povandeninės nuošliaužos ar vulkaninė veikla. Šis regionas yra tektoninių plokščių sandūroje, todėl pasižymi didesniu geologiniu aktyvumu. Be to, kai kurios grėsmės, tokios kaip povandeninės nuošliaužos, yra sunkiai prognozuojamos ir gali sukelti bangas beveik iš karto po įvykio.
Dėl šios priežasties ekspertai vis dažniau kalba apie būtinybę keisti požiūrį į pakrančių saugumą. Daugelyje Europos pajūrio miestų cunamiai vis dar nelaikomi realia grėsme, o perspėjimo sistemos ir evakuacijos procedūros yra nepakankamos arba jų apskritai nėra. Analizių autoriai pabrėžia, kad veiksmingiausias būdas sumažinti aukų skaičių yra išankstinis pasirengimas ir greita reakcija. Nicos pavyzdys rodo, jog tokie veiksmai jau pradedami: miestas rengia evakuacijos planus, nustato saugias zonas ir vykdo gyventojų švietimą. Vis dėlto tai – tik pradžia.
Šaltinis: „The Conversation“
