Vienas ingredientas suteikia kepenėlių guliašui ypatingą skonį: senas triukas vis dar veikia

Kepenėlių guliašas – paprastas, nebrangus patiekalas, kuris vėl dažnai prisimenamas ieškant sotių pietų dviem dienoms. Sėkmę čia lemia ne ingredientų gausa, o tikslus paruošimas: kepenėles lengva perkepti, o tuomet jos tampa kietos ir kartokos.

Dažniausiai rekomenduojama rinktis paukštienos kepenėles, nes jos švelnesnės ir iškepa greičiau nei kiaulienos. Šviežumą išduoda tolygi spalva, lengvas blizgesys ir neutralus kvapas, o pilkšvas atspalvis, gleivėtumas ar aštresnis kvapas gali reikšti, kad produktas nebėra tinkamas.

Prieš kepimą kepenėles verta kruopščiai nuvalyti: pašalinti gysleles, plėveles ir žalsvus plotelius, kurie dažnai suteikia kartumą. Taip pat svarbu jas gerai nusausinti, nes drėgmė keptuvėje ne apkepa, o pradeda troškinti, todėl dingsta skrudinimo skonis ir prastėja tekstūra.

Didžiausia klaida – ilgas kepimas ir per anksti įdėta druska. Kepenėlės turėtų kepti trumpai, aukštesnėje kaitroje, kad paviršius greitai apsitrauktų, o vidus liktų minkštas; druską geriau dėti pabaigoje arba jau padaže.

Skoniui ir aromatui dažnai pasitelkiami svogūnai, suteikiantys saldumo, ir šoninė, kuri prideda dūmo natų bei riebalumo. Padažas paprastai gaminamas sultinio pagrindu – jis sujungia ingredientus ir leidžia patiekalą patogiai patiekti su bulvėmis, grikiais, virtinukais ar paprasta duona.

Kitą dieną guliašą geriausia šildyti ant mažos ugnies, o jei padažas sutirštėjo, įpilti šiek tiek sultinio arba vandens. Svarbu jo neužvirinti ir nekaitinti per ilgai, kad kepenėlės vėl netaptų kietos.

„Kepenėlės atleidžia mažai klaidų: trumpas apkepimas ir lėtas pašildymas kitą dieną dažniausiai garantuoja minkštą rezultatą“, – sako virtuvės technologė.