Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip fantastinio filmo scenarijus, kas būtų, jei visi žmonės Žemėje vienu metu paspaustų jungiklį ir įjungtų visas įmanomas šviesas. Tačiau toks mintinis eksperimentas leidžia geriau suprasti, kaip veikia mūsų elektros tiekimo sistema ir kokį poveikį net trumpalaikis energijos šuolis gali turėti tiek gamtai, tiek žmonių sveikatai.
Didžiausias tokio veiksmo poveikis būtų milžiniškas elektros poreikio šuolis. Šviesa, kurią mes kasdien naudojame, yra elektros energijos produktas, o elektros tiekimas pasaulyje paremtas skirtingais šaltiniais, nuo anglies ir gamtinių dujų iki vandens, saulės bei vėjo. Visos šios elektrą gaminančios jėgainės yra sujungtos į perdavimo ir skirstymo tinklus, kurie bendrai vadinami elektros tinklu.
Kad elektros tinklas veiktų stabiliai, energija turi būti tiekiama tiksliai tuo metu, kai jos reikia. Kai žmogus įjungia šviesą, tuo pat metu kita sistemos dalis turi generuoti lygiai tiek energijos, kiek buvo sunaudota. Jei ši pusiausvyra sutrinka, net ir kelioms sekundėms, gali kilti elektros tiekimo sutrikimai arba net visiškas elektros dingimas.
Todėl elektros sistemų operatoriai naudojasi jutikliais ir pažangiais kompiuteriais, kurie stebi bendrą vartojimą ir leidžia greitai reaguoti į paklausos pokyčius. Bendras energijos poreikis, vadinamas apkrova, nuolat kinta, tiek paros metu, tiek skirtingais metų laikais.
Ne visos jėgainės vienodai greitai reaguoja į apkrovą
Jeigu šviesos būtų įjungtos visame pasaulyje tuo pačiu metu, tai sukeltų masinį ir staigų energijos paklausos padidėjimą. Gamyba turėtų būti padidinta žaibiškai, kad būtų išvengta sistemos avarijos. Tačiau ne visos elektrinės yra pajėgios reaguoti vienodai greitai.
Pavyzdžiui, anglimi kūrenamos ar branduolinės jėgainės gali gaminti daug energijos, bet jų įjungimas arba atstatymas po pertraukos gali užtrukti kelias valandas. Be to, jos reaguoja į paklausos pokyčius gana lėtai. Tuo tarpu elektrinės, kurios naudoja gamtines dujas, gali daug greičiau prisitaikyti prie besikeičiančios apkrovos, todėl dažnai naudojamos padengti energijos poreikiui piko valandomis.
Atsinaujinančios energijos šaltiniai, tai saulė, vėjas, vanduo teršia mažiau, tačiau yra mažiau nuspėjami ir sunkiai valdomi. Saulė ne visada šviečia, o vėjas ne visada pučia reikiamu stiprumu. Todėl sistemos valdytojai turi naudoti baterijas, kad sušvelnintų energijos tiekimo svyravimus, tačiau dabartiniai akumuliatoriai dar nėra pajėgūs aprūpinti visą miestą reikiamu kiekiu elektros ilgą laiką.
Kai kurios hidroelektrinės gali naudoti vandenį kaip rezervą naktį, kai energijos reikia mažiau, jos pumpuoja vandenį atgal į rezervuarus, o dieną jį leidžia žemyn per turbinas ir taip generuoja papildomą energiją.
Globalios katastrofos išvengti padeda skirtingi tinklai ir LED technologijos
Jei visi žmonės įjungtų šviesas vienu metu, visuotinio tinklų griūties greičiausiai vis tiek nebūtų. Pirmiausia todėl, kad nėra vieno bendro pasaulinio elektros tinklo. Kiekviena šalis turi savo sistemas, kurios dažnai yra suskirstytos į regioninius tinklus.
Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos ir Kanada turi tarpusavyje sujungtas sistemas, bet jos gali būti greitai atjungtos, jeigu kurioje nors srityje kyla grėsmė viso tinklo stabilumui. Be to, per pastaruosius du dešimtmečius tradicines kaitrines lemputes daugelyje namų pakeitė LED lemputės.
Jos šviečia daug ryškiau, naudodamos gerokai mažiau energijos. Šios technologijos ne tik sumažina apkrovą tinklui, bet ir padeda sutaupyti vartotojams. Pavyzdžiui, vidutinė šeima JAV dėl LED lempų per metus sutaupo apie du šimtus dvidešimt penkis dolerius.
Daugiau šviesos, mažiau žvaigždžių
Vis dėlto šviesa turi poveikį ne tik elektros sistemoms, bet ir mūsų aplinkai. Didžiulis apšvietimo šuolis reikštų ir reikšmingą vadinamojo šviesos šydo padidėjimą, tai naktinio dangaus išblukimas dėl šviesos atspindžių ore, kuris užgožia žvaigždes. Net ir gerai suplanuotos apšvietimo sistemos gali prie to prisidėti, nes šviesa atsimuša nuo paviršių, tokių kaip langai ar betonas, ir išsisklaido ore.
Dažnai šviesa naudojama neefektyviai, degančios lempos tuščiuose biuruose, šviestuvai, nukreipti į viršų, o ne į šaligatvius ar gatves, kur jos iš tiesų reikalingos. Dėl to šviesos tarša kenkia ne tik galimybei matyti žvaigždes, bet ir žmogaus sveikatai, trikdo miego ritmą bei dezorientuoja gyvūnus, tai vabzdžius, paukščius, jūrų vėžlius.
Jeigu vienu metu visame pasaulyje įsijungtų visos šviesos, energijos vartojimas padidėtų, bet tik trumpam. Visgi danguje matytume ne žvaigždes, o akinantį šviesos šydą. Tai nebūtų pasaulio pabaiga, bet tai primintų, kad net toks iš pažiūros paprastas veiksmas, kaip šviesos įjungimas, turi reikšmingą poveikį mūsų aplinkai ir gyvenimo kokybei.
