Mažiau nei sekundė – tiek šiandien trunka atsiskaitymas parduotuvėje. Užtenka pridėti kortelę prie skaitytuvo, laukti nereikia, PIN kodo niekas neklausia, net piniginės nereikia atidaryti. Visas veiksmas vyksta taip greitai, kad kartais net nesuspėji sureaguoti, ar tikrai viskas įvyko. Tarsi magija, bet su banko logotipu.
Bekontaktės kortelės tapo vienu iš tų patogumų, prie kurių pripranti labai greitai. Jos siūlo greitį, paprastumą, mažiau kontakto su paviršiais, o kai kuriais atvejais ir mažiau akių, kurios seka, ką ir kiek perki. Bet kartu su patogumu atsiranda klausimas: o kur pavojus?
Ar tokia paprasta sistema negali tapti paprastu grobiu? Ir ar tai iš tikrųjų saugu? Technologija, kuri atrodo tobula prie kasos, vis dar kelia diskusijų tarp saugumo ekspertų. Kas iš tiesų nutinka, kai kortelę pridedi prie skaitytuvo, ir ar yra rizika, kad kažkas ją nuskaitys be tavo žinios?
Kaip veikia bekontaktis atsiskaitymas
Bekontaktės kortelės veikia per radijo ryšį, tiksliau, per NFC (Near Field Communication) technologiją. Kai pridedi kortelę prie terminalo, jie pasisveikina, patikrina vienas kito tapatybę ir per sekundę susitvarko atsiskaitymą. Jokio tiesioginio prisilietimo, jokio PIN kodo, jei suma neviršija nustatytos ribos.
Lietuvoje ši riba šiuo metu siekia 50 eurų. Tai reiškia, kad jei tavo pirkinių vertė mažesnė, užtenka vieno prisilietimo. Atrodo labai patogu, ypač kai rankose maišai, vaikas, telefonas ir dar bandelė.
Tačiau čia ir prasideda visos rizikos. Kortelė siunčia signalą automatiškai, vos tik patenka į skaitytuvo veikimo zoną. Tai reiškia, kad teoriškai tas signalas gali būti pagautas, jei kas nors turi atitinkamą įrangą.
Ar tikrai tave gali „nuskaičiuoti“ gatvėje?
Tai viena iš populiariausių baimių – kad kas nors su specialiu skaitytuvu prieis per arti tavo rankinės ar kišenės ir nusiims 10 ar 20 eurų be tavo žinios. Teoriškai tai įmanoma. Praktiškai – labai reta.
Tam reikia profesionalios įrangos, tikslaus žinojimo, kur tiksliai yra kortelė, ir atitinkamų spragų, kurios šiandien bankų sistemoje vis rečiau pasitaiko. Be to, dauguma bankų turi apsaugos sistemą, kuri fiksuoja įtartinus mokėjimus ir automatiškai blokuoja tokius veiksmus.
Dar vienas įdiegtas saugiklis yra ribotas vienkartinio mokėjimo limitas. Net jei kas nors ir pavogtų vieną mokėjimą, tai būtų maža suma. O jei atsitiktų daugiau nei vienas atvejis, kortelė paprastai automatiškai užblokuojama, o pinigai grąžinami.
Tačiau rizika, kad kortelė gali būti pamesta ar pavogta, išlieka reali. Ir jei ji be PIN, o pirkimai – mažomis sumomis, kol pastebėsi, kad jos nebėra, jau gali būti pavėluota.
Kaip sumažinti rizikas, bet neprarasti patogumo
Yra keletas labai paprastų žingsnių, kurie padeda išlaikyti balansą tarp greičio ir saugumo.
Pirmiausia – stebėk savo išlaidas. Dauguma bankų siūlo momentinius pranešimus, kai tik atliekamas mokėjimas. Tai leidžia iš karto pastebėti, jei kažkas pasinaudojo tavo kortele.
Antra – jei nenori naudoti bekontakčio mokėjimo, dauguma bankų leidžia jį atjungti programėlėje. Vienu mygtuko paspaudimu. Tą patį gali padaryti, jei vyksti į kelionę ar žinai, kad kortelė bus kažkur, kur nenorėtum rizikuoti.
Trečia – jei jau nori naudoti bekontaktį būdą, laikyk kortelę specialioje piniginėje su RFID apsauga. Tai nėra magiškas sprendimas, bet jis trukdo bet kokiems bandymams pasiekti tavo kortelę per audinį ar maišelį.
Ir galiausiai, jei kortelė dingsta, blokuok ją iškart! Šiandien tą galima padaryti telefone greičiau nei spėji ištarti „buvau prekybos centre“.
Bekontaktis mokėjimas – tai patogumas, kuris kartais atrodo per geras, kad būtų saugus. Bet jei mokame naudotis automobiliu, spyna ar internetu, galime išmokti atsargiai naudotis ir kortele. Nes rizika atsiranda ne iš technologijos, o iš to, kaip ją naudojame.
