Vaizdo stebėjimo kameros jau seniai tapo kasdienybe gyvenamuosiuose rajonuose, sodų bendrijose ir individualių namų kvartaluose. Daugelis gyventojų jas įrengia siekdami didesnio saugumo, tačiau ne visada susimąstoma, kur yra riba tarp teisėto saugumo užtikrinimo ir kito asmens privatumo pažeidimo.
Pastaruoju metu ši tema tapo ypač aktuali dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimo, kuris aiškiai parodė, kad vaizdo stebėjimas negali būti vykdomas vadovaujantis principu, jog saugumo vardan leidžiama viskas. Visgi net ir bendrijų sprendimai gali būti pripažinti neteisėtais, jei jie neatitinka asmens duomenų apsaugos reikalavimų.
Šis precedentas svarbus ne tik teisininkams ar bendrijų pirmininkams. Jis tiesiogiai paliečia jus, jeigu gyvenate šalia kaimynų, kurie naudoja vaizdo stebėjimo kameras, arba patys svarstote apie jų įrengimą. Sprendimas parodo, kokios pareigos tenka duomenų valdytojams ir kokias teises turi privatūs asmenys.
Kaip kilo ginčas dėl vaizdo stebėjimo
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2025 metų gegužės 16 dieną priėmė sprendimą, kuriame buvo vertinama gyvenamųjų namų savininkų bendrijos įrengta vaizdo stebėjimo kamera. Kamera buvo sumontuota ant apšvietimo stulpo ir nukreipta į keliuką, einantį per kelis privačius sklypus.
Vienas iš šių sklypų priklausė asmeniui, kuris nebuvo bendrijos narys ir nebuvo davęs sutikimo būti filmuojamas. Jūs tokioje situacijoje galite manyti, kad filmuojamas tik pravažiavimas ar keliukas, tačiau inspekcija vertino ne tik techninį sprendimą, bet ir privatumo lygį.
Papildomai nustatyta, kad informacija apie vaizdo stebėjimą buvo pateikta formaliai. Trūko aiškaus paaiškinimo, kas vykdo stebėjimą, kokiu tikslu, kiek laiko saugomi duomenys ir kokias teises turi filmuojami asmenys.
Ką nustatė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
Inspekcija pripažino, kad vaizdo stebėjimas pažeidė Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 5 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo ir skaidrumo principus. Buvo konstatuota, kad bendrija neįrodė teisėto intereso tęsti stebėjimą, ypač pasikeitus sklypo savininkui.
Taip pat nustatyta, kad asmuo nebuvo tinkamai informuotas pagal BDAR 13 straipsnį. Jūs tokiais atvejais turite gauti aiškią ir suprantamą informaciją apie stebėjimą, o ne tik simbolinę lentelę.
Svarbi sprendimo dalis buvo ir tai, kad ankstesnio savininko ar juridinio asmens neprieštaravimas vaizdo stebėjimui nėra galiojantis naujam savininkui. Tai reiškia, kad pasikeitus nuosavybei, stebėjimo teisėtumas turi būti vertinamas iš naujo.
Kokios pasekmės pritaikytos bendrijai
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nurodė bendrijai nedelsiant nutraukti privataus sklypo vaizdo stebėjimą arba jį įteisinti gavus aiškų ir konkretų savininko sutikimą. Be to, buvo įpareigota sunaikinti visus neteisėtai surinktus vaizdo duomenis.
Jūs matote, kad tokie sprendimai nėra vien formalūs. Jie gali turėti realių finansinių ir reputacinių pasekmių, ypač jei būtų nustatyti pakartotiniai pažeidimai.
Kodėl šis precedentas svarbus gyventojams
Šis sprendimas aiškiai parodė, kad teisėtas interesas nėra automatinis leidimas filmuoti. Jis turi būti pagrįstas, proporcingas ir nuolat peržiūrimas, ypač pasikeitus aplinkybėms.
Privatus sklypas laikomas aukščiausio privatumo lygio teritorija. Net jei filmuojamas tik keliukas, bet jis yra privačioje valdoje, be savininko sutikimo toks stebėjimas gali būti laikomas neteisėtu. Jūs negalite remtis vien tuo, kad kamera skirta saugumui.
Inspekcija taip pat pabrėžė, kad informacinė lentelė pati savaime nėra pakankama. Privaloma pateikti išsamią informaciją apie duomenų tvarkymą, atsakingus asmenis ir teises.
Aiški žinutė bendrijoms ir kaimynams
Šis precedentas siunčia aiškią žinutę, kad saugumas negali būti užtikrinamas kitų asmenų privatumo sąskaita. Vaizdo stebėjimo kamera yra ne tik techninis įrenginys, bet ir asmens duomenų tvarkymo priemonė, už kurios naudojimą taikoma teisinė atsakomybė.
Jeigu jūsų sklypas filmuojamas be sutikimo, kamera fiksuoja teritoriją už leidžiamų ribų arba informacija apie stebėjimą yra neaiški ar jos visai nėra, jūs turite teisę ginti savo privatumą. Šis sprendimas aiškiai parodo, kad privatumo apsauga Lietuvoje nėra formalumas, o realiai taikoma praktika.
