Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, iki 2050 metų kas dešimtas žmogus visame pasaulyje turės klausos sutrikimų, kurie smarkiai apsunkins kasdienį gyvenimą. Tai daugiau nei 700 milijonų žmonių. Nors iki šiol dažniausiai kalbėta apie genetinius, amžiaus, traumų ar triukšmo poveikio veiksnius, naujas tyrimas atskleidžia, kad svarbų vaidmenį gali atlikti ir psichosocialiniai veiksniai – ypač vienatvė.
Vienatvė ir klausa: ryšys nebe vienpusis
Iki šiol buvo manoma, kad klausos praradimas veda į didesnį socialinį atsiribojimą ir vienatvę. Juk prastėjanti klausa apsunkina bendravimą ir sukelia socialinių nepatogumų. Tačiau Health Data Science žurnale publikuotas naujausias tyrimas meta iššūkį šiai prielaidai ir rodo, kad ryšys tarp vienatvės ir klausos praradimo yra abipusis – vienatvė gali didinti riziką prarasti klausą.
Tyrimo rezultatai: vienatvė padidina klausos praradimo riziką 24 %
Mokslininkai analizavo beveik pusės milijono (tiksliai – 490 865) JK Biobanko dalyvių (vidutinis amžius – 56 metai) duomenis. Pradinėje apklausoje dalyvių buvo klausiama: „Ar dažnai jaučiatės vienišas?“ 18,5 % atsakė teigiamai.
Per 12 metų stebėsenos laikotarpį klausos praradimas buvo diagnozuotas 11 596 asmenims (2,4 %). Įdomiausia tai, kad tie, kurie jautėsi vieniši, turėjo 24 % didesnę tikimybę patirti klausos pablogėjimą.
Tyrėjai atsižvelgė į daugybę veiksnių – amžių, lytį, etninę kilmę, išsilavinimą, pajamas, rūkymą, alkoholio vartojimą, fizinį aktyvumą, kūno masės indeksą ir lėtines ligas (hipertenziją, diabetą, širdies ligas). Taip pat buvo vertinama socialinė izoliacija: kiek žmonių gyvena namuose, kaip dažnai lankomi artimieji, ar užsiimama laisvalaikio veiklomis.
Svarbiausios įžvalgos
- Vieniši žmonės turėjo reikšmingai didesnę riziką patirti sensorinį-neuralinį klausos sutrikimą, kuris pažeidžia vidinę ausį ir klausos nervus.
- Moterys patyrė didesnę su vienatve susijusią klausos praradimo riziką nei vyrai.
- Socioekonominiai veiksniai – stipriausias tarpininkas tarp vienatvės ir klausos pablogėjimo (net 16,7 % įtakos).
- Vienatvė buvo susijusi su nesveikais gyvenimo įpročiais, pavyzdžiui, rūkymu.
- Psichologinė našta, tokia kaip stresas, aukštas kraujospūdis ir uždegiminiai procesai, taip pat prisideda prie klausos pablogėjimo.
„Tai užburtas ratas“, – sako tyrėjai
Pagrindinis tyrimo autorius Yunlong Song pažymi: „Vienatvė susijusi su padidėjusia klausos sutrikimų rizika – nepriklausomai nuo kitų žinomų veiksnių. Tai rodo, kad egzistuoja žalingas grįžtamasis ryšys, kuriame vienatvė ir klausos praradimas vienas kitą dar labiau stiprina.“
Ką tai reiškia mums visiems?
Tai ne tik svarbus atradimas mokslui, bet ir rimtas signalas visuomenei – vienatvė gali turėti ne tik emocinių, bet ir fizinių pasekmių. Gydytojai ir visuomenės sveikatos specialistai raginami į vienatvę žiūrėti ne tik kaip į psichologinę būseną, bet ir kaip į rimtą sveikatos rizikos veiksnį.
Tyrimo bendraautorius Bin Yu teigia, kad ateityje planuojama atlikti intervencinius tyrimus: „Norime išsiaiškinti, ar sumažinus vienatvę galima realiai sumažinti ir klausos praradimo riziką.“
Išvada: Vienatvė – tai ne tik jausmas. Tai ir tylus, bet pavojingas sveikatos priešas. Skirkime dėmesio ryšiams su artimaisiais, socialinei įtraukčiai ir bendravimui. Tai gali tapti ne tik emocinės sveikatos, bet ir fizinio klausos išsaugojimo pagrindu.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
