Šeštadienį kino teatre „Skalvija“ buvo uždarytas jau septintus metus vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Uždarymo ceremonijos metu buvo išdalinti prizai konkursinės programos geriausiems ir parodytas naujausias režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį“.
Nugalėtojas – režisierius iš Estijos
Į uždarymo ceremoniją ir filmo premjerą susirinko didelis būrys žiūrovų. Ne visi suspėjo ir atsisėsti, todėl kai kurie 38 minučių trukmės istoriją apie nuo gaisro nukentėjusią šeimą stebėjo stovėdami. „Oficialioji“ dalis buvo atlikta dar prieš filmo peržiūrą.
Komisija, kurią sudarė patyrę dokumentinio kino kūrėjai Pawel Lozinski (Lenkija), Galina Jevtušenko (Rusija) ir Roy Lekus (Prancūzija) be didelių ceremonijų pristatė savo favoritus. Kazickų šeimos fondo įsteigtas pagrindinis prizas atiteko estui Jaak Kilmi už juostą „Disko ir atominis karas“, pasakojančią apie keistą informacinį karą, kuriame totalitarinio režimo atstovai susiduria akis į akį su populiariosios kultūros herojais ir turi pripažinti savo pralaimėjimą.
Pripažinimo vėl sulaukė ir Lietuviai Rimantas ir Julija Gruodžiai, kurių „Upė“ konkurse užėmė antrą vietą. Iš viso konkursinėje programoje varžėsi dvylika filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
„Aš perėjau ugnį“ – senoviškai nauja lietuviška dokumentika
Uždarymo vakaro akcentu pasirinktas naujausias A. Stonio filmas paliko dvejopą įspūdį. Kaip ir dera lietuviškam dokumentiniam kinui, šiuo filmu tęsiama vizualiai gražios ir poetiškos dokumentikos tradicijos.
Skaudžiai istorijai (visgi šešių asmenų šeima per gaisrą prarado kone visą savo turtą) lyrikos prideda labai gražūs vaizdai, techniškai puikūs kadrai. Nors filmas gražus, bet neapleidžia mintis, kad jis tarsi ne iš savo laiko. Lėtas filmo ritmas ir tikrai ne visada patraukiantis pasakojimas atrodo kiek sustabarėjęs. Kita vertus, režisierius nevengia ir postmodernizmui būdingos variacijos skirtinga filmuota medžiaga – filme pasirodo tiek pačios kūrėjų komandos filmuoti vaizdai, tiek kitų autorių kitu metu nufilmuoti kadrai. Panaudojamos net ir filmo herojų vestuvių filmo ištraukos.
Galutinis rezultatas – nelabai įtaigus ir gana įprastas pasakojimas apie šeimą, kuri, manau, patyrė daug daugiau nei parodo filmas. Naujausiai A. Stonio juostai kiek pritrūko dokumentinio aštrumo, veržlumo ir aktualumo, nors vizualumo stoka apkaltinti negalima.
Festivalis – kitoks, bet sėkmingas
Festivalio uždarymo metu jo direktorė Vilma Levickaitė džiaugėsi, kad ir tokio kino festivalis Lietuvoje sulaukė susidomėjimo. „Lietuvoje yra susidaręs savotiškas dokumentinio kino stereotipas, kad visi tokie filmai yra „sunkūs“, nelabai įdomūs, jie negali būti patraukiantys taip, kaip vaidybiniai. Tą mastymą festivaliu ir norėjome pakeisti“, pasakojo Vilma. Anot jos, užduotis buvo įgyvendinta, nes festivalis negali skųstis populiarumo stoka.
„Ilgai rinkomės tinkamą festivalio datą, nes konkuruoti su vaidybiniu kinu tikrai sudėtinga“, atviravo festivalio direktorė, „tačiau dabar manome, kad pasirinktas laikas puikus. Žmonės pamatė, kad verta pažiūrėti ne tik surežisuotas istorijas, bet ir tas, kuriose prieš kameros objektyvą yra tik realybė, kokia ji bebūtų.“ Tuo labiau, kad įvairiausių tos realybės pateikimo būdų ir formų festivalyje buvo apstu.
Kitokia publika
Direktorė taip pat pripažino, kad kitokia ir festivalio publika. Anot jos, detalesniems vertinimams reiktų pasitelkti socialinius tyrimus, tačiau ir taip galima pamatyti, kad dokumentinis kinas populiaresnis tarp labiau kinu besidominčių žmonių, šios srities profesionalų.
Galbūt tai iš dalies lemia ir tai, kad dokumentika visgi nėra lengvas žanras, dažnai reikalaujantis jei ne daugiau kinematografinių žinių ar suvokimo, tai bent jau gilesnio mąstymo. Visgi po šių metų festivalio organizatoriams netrūksta optimizmo kitamet sulaukti dar daugiau žiūrovų.
Kaip ir visus sudėtingesnius žanrus, taip ir dokumentiką reikia „prijaukinti“ prie žiūrovo, o tam būtina skirti laiko. Galima pagrįstai tikėtis, kad dokumentiniai filmai ateityje taps dar populiaresni ir mėgiamesni.
