Vilniaus gyventojai vis dažniau susiduria su miesto tankėjimo, triukšmo ir oro taršos iššūkiais, todėl žaliųjų ir mėlynųjų zonų – teritorijų su augalija ir vandens telkiniais urbanizuotose teritorijose – svarba sostinėje tampa vis aktualesnė. Tokios erdvės ne tik gerina oro kokybę, bet ir teigiamai veikia fizinę bei emocinę gyventojų savijautą.
Architektūros ir inžinerinių konsultacijų bendrovės „Sweco“ tyrimas rodo, kad Vilnius turi potencialo padidinti užstatytų teritorijų žaliųjų ir mėlynųjų zonų plotą 50-čia proc. Tačiau tam būtinas nuoseklus požiūris į urbanistinę plėtrą, infrastruktūrą ir bendruomenių įtraukimą.
Praėjusių metų pabaigoje remiantis „Copernicus“ duomenimis „Sweco“ atlikto tyrimą, kurio metu paaiškėjo, jog žaliosios ir mėlynosios zonos Vilniuje sudaro 25 proc. užstatytų teritorijų. Tuo tarpu 22 analizuotų Europos sostinių ir didmiesčių vidurkis šiek tiek didesnis – 27 proc.
Ekspertų teigimu, vadovaujantis regeneruojančio projektavimo principais, kurie jau sėkmingai taikomi tokiuose Europos didmiesčiuose kaip Hamburgas, Kopenhaga ar Barselona, Vilnius turi galimybę šias erdves išplėsti net 50-čia proc. ir pasiekti 37 proc. ribą pralenkdamas Kopenhagą.
Pasak Aurelijos Breivytės, „Sweco Lietuva“ tvarumo grupės vadovės, progresyvus požiūris į miestų plėtrą, siekiantis ne tik nepakenkti ar atstatyti, bet ir kurti teigiamą poveikį ekosistemoms bei žmonių gerovei, susideda iš kelių esminių principų.
„Pirmiausia, toks projektavimas siekia suderinti žmogaus kuriamą aplinką su gamtiniais procesais – tai apima žaliųjų stogų ir sienų, lietaus sodų ir kitų darnių sprendimų pritaikymą užstatytose teritorijose – pavyzdžiui – kelių, geležinkelių, industrinės zonos, sporto ir laisvalaikio erdvėse, tankiai apgyvendintose vietovėse. Be to, siekiant sumažinanti poreikį naujai statybai ir išlaikyti esamas struktūras, yra taikomi funkcionalių konstrukcijų spendimai. Galiausiai, šis projektavimas yra paremtas holistiniu požiūriu į išteklių naudojimą, aktyviai įtraukiant bendruomenę ir pasitelkiant politines reguliavimo priemones“, – dalijasi A. Breivytė.
Tvarumo ekspertė pabrėžia, jog regeneruojančio projektavimo principai padeda kurti būtinas sąlygas gamtai ir visuomenei klestėti kaip integruotai sistemai, o tai teigiamai veikia žmonių gerovę bei sveikatą.
„Miesto vystyme taikant 3-30-300 principą – kai žmogus pro langą mato bent tris medžius, medžių lajos dengia bent 30 proc. gyvenamosios teritorijos, o iki artimiausios žaliosios erdvės (kurios plotas bent 1 ha) yra ne daugiau kaip 300 metrų – galima pastebimai sumažinti oro taršą ir liūčių, vėjų, karščio bangų neigiamą įtaką žmonėms bei jų turtui“, – teigia A. Breivytė.
Ji priduria, jog daugybė šio inovatyvaus projektavimo privalumų slypi gyventojų įtraukime, sudarant jiems galimybę prisidėti prie regeneracinių iniciatyvų. Tai ne tik skatina žmones bendradarbiauti tarpusavyje, bet ir stiprina bendruomeniškumą, užtikrina didesnę įtrauktį bei bendrą atsakomybės jausmą už savo gyvenamąją aplinką.
Titulas neša ne tik galimybes, bet ir atsakomybę
Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, jog žalias miestas – tai miestas, kupinas parkų, miškų, sodų ir upių. Projekto „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ vadovė Jurga Pociūtė-Mikūtienė pabrėžia, jog ši sąvoka apima daugiau nei miestų parkus ir želdinius.
„Žalieji miestai taiko platų spektrą priemonių, kurios prisideda prie tvarumo, aplinkos apsaugos ir gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo. Tai apima ir klimato kaitos mažinimo priemones, darnią urbanistinę plėtrą, tvarią transporto sistemą, energijos vartojimo efektyvumą ir atliekų mažinimą bei perdirbimą“, – sako J. Pociūtė-Mikūtienė.
Ji prideda, jog kartu su atsakomybe, šis įvertinimas atneša ir naujas galimybes – stiprina tarptautinį pripažinimą, pritraukia investicijas ir turistus.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės vyr. architektės patarėjos Beatričės Umbrasaitės, vienas pagrindinių iššūkių, su kuriuo susiduria Vilnius, siekdamas darnios plėtros – tai daugiafunkcių miesto policentrų stygius.
„Dauguma Vilniaus namų buvo pastatyta pokario masinės statybos metu, siekiant greitai ir dideliais mastais aprūpinti gyventojus būstu. Tačiau pereinant iš socialistinės į kapitalistinę santvarką, daugelis naujų rajonų liko monofunkciniai – juose nebuvo išvystyta pakankama paslaugų infrastruktūra. Tokiuose mikrorajonuose kaip Pašilaičiai, Naujininkai ar Paneriai iki šiol trūksta švietimo, kultūros, laisvalaikio, medicinos ir darbo vietų. Būtent dėl šios priežasties gyventojai dažnai keliauja į kitus rajonus, daugiausia naudodamiesi automobiliais, kurių išmetamas CO2 sudaro didžiausią taršos dalį mieste“, – sako B. Umbrasaitė.
Tad šiuo metu miesto planuotojai ir urbanistai didelį dėmesį skiria atsakymų paieškoms į klausimą – kaip sukurti miestą, kuriame svarbiausias kasdienio gyvenimo funkcijas galima patogiai pasiekti 15 minučių atstumu pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu nuo gyvenamos vietos?
Ko reikia, kad žalioji sostinė netaptų pilkąja?
Anot ekspertės A. Breivytės, suderinti spartų miesto augimą su gamtinės aplinkos išsaugojimu – įmanoma, tačiau tai reikalauja ilgalaikės strategijos ir pastangų.
„Tam reikia kompleksiško požiūrio ir ateities klimato scenarijus įvertinančio miesto planavimo, netgi pritaikant dirbtinio intelekto galimybes. Jei kuriant naują erdvę jai galima kelti specifinius reikalavimus, būtina nepamiršti ir tą teritoriją supančios esamos aplinkos. Ji, tinkamai naujos erdvės įkvėpta, gali suklestėti, o įrengus netinkamai – ekologinės sąsajos gali sutrūkinėti, nauji statiniai neprigyti vietos bendruomenėse“, – pabrėžia ji.
Vilnius jau taiko inovatyvius sprendimus, tokius kaip žalumo indeksas, leidžiantis įvertinti statinių ir teritorijų ekologinį efektyvumą. B. Umbrasaitė akcentuoja, jog darnios sostinės plėtros įgyvendinime itin svarbus ir gyventojų įsitraukimas – bendruomenės gali dalyvauti viešųjų erdvių kūrime bei gauti finansavimą žaliųjų iniciatyvų įgyvendinimui.
„Vilniaus ateitis priklauso nuo to, kaip sugebėsime suderinti mieto plėtrą su gamtine aplinka – tai ne tik miesto planuotojų, bet ir kiekvieno vilniečio atsakomybė“, – reziumuoja B. Umbrasaitė.
