Daugelis žmonių ir šiandien gyvena įsitikinę, kad su gyvenimo sunkumais privalo susitvarkyti patys. Jie bijo aplinkinių vertinimo, o savo pažeidžiamumą neretai laiko silpnumo ženklu. Dėl to net ir tada, kai tampa labai sunku, atsiranda daugybė priežasčių atidėti ar visai atsisakyti kreiptis į psichologą.
Kai kuriems vizitas pas psichologą vis dar atrodo tarsi pralaimėjimo pripažinimas. Mintis „aš pats susitvarkysiu“ dažnai slepia ne pasitikėjimą savo jėgomis, o baimę susidurti su tikraisiais jausmais ir mintimis. Psichologės Anastasijos Bikovos teigimu, tai neretai yra nenoras pripažinti savo pažeidžiamumą ir pažvelgti į problemas atvirai.
Kita dažna priežastis – psichologo vaidmens nesupratimas. Dalis žmonių paprasčiausiai nežino, kaip vyksta terapija ir kuo specialistas gali padėti. Dėl to gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad pokalbiai su psichologu neturės apčiuopiamos naudos.
Pasitaiko, kad žmogus mano, jog specialistas vis tiek niekuo nepadės, arba kad jo problemos nėra „pakankamai rimtos“. Tokios abejonės dažnai tampa priežastimi ilgai atidėlioti sprendimą kreiptis pagalbos.
Neigiamą požiūrį į terapiją gali suformuoti ir ankstesnė nesėkminga patirtis. Kartais pakanka vieno susitikimo su netinkamu specialistu, kad žmogus nuspręstų daugiau nebandyti. Tokia patirtis gali sukelti nusivylimą ir nepasitikėjimą visa psichologinės pagalbos sistema.
Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad psichinė sveikata yra ne mažiau svarbi nei fizinė. Anastasija Bikova šią situaciją palygina su fizine trauma: jei žmogui lūžta koja, niekam neatrodo, kad kreiptis į gydytoją yra silpnumo požymis.
Tas pats galioja ir emocinėms žaizdoms. Kartais žmogui reikia pagalbos, kad galėtų susidoroti su stresu, vidiniais konfliktais ar ilgai slopintais jausmais. Terapija padeda geriau suprasti save ir palaipsniui atkurti emocinę pusiausvyrą.
Svarbu suprasti, kad tinkamo specialisto paieška gali užtrukti. Kartais pirmasis bandymas nesuteikia laukiamo rezultato, tačiau tai yra normalu ir nereiškia, kad terapija neveikia.
Psichologinės pagalbos procesui dažnai reikia laiko ir kantrybės. Kartais tenka pakeisti specialistą arba išbandyti kitą terapijos metodą. Toks kelias gali būti natūrali savęs pažinimo proceso dalis.
Dalis neigiamų nuostatų apie psichologus vis dar siejama su sovietmečio palikimu. Tais laikais kreipimasis į psichikos sveikatos specialistus dažnai buvo stigmatizuojamas, o žmonės, turintys kitokią nuomonę ar kritiškai vertinantys sistemą, kartais būdavo net priskiriami psichikos ligoniams.
Tokios istorinės patirtys paliko gilių pėdsakų visuomenėje. Ilgą laiką buvo manoma, kad į psichologus kreipiasi tik rimtų psichikos sutrikimų turintys žmonės. Nors šiandien situacija pasikeitusi, dalis šių stereotipų vis dar išlieka.
Šiuolaikinėje psichologijoje galioja aiškūs profesiniai standartai ir etikos taisyklės. Psichologai privalo laikytis griežto profesinio kodekso, kuris saugo klientų interesus. Pažeidus šias taisykles, specialistas gali netekti teisės dirbti savo darbą.
Todėl svarbu atsakingai pasirinkti specialistą. Prieš pradedant terapiją verta pasidomėti jo išsilavinimu, darbo patirtimi ir taikomais metodais – tai padeda sukurti pasitikėjimu grįstą santykį.
Dar viena dažna problema – savo sunkumų nuvertinimas. Daugelis žmonių linkę galvoti, kad jų problemos nėra pakankamai rimtos, ir nuolat lygina savo patirtį su kitų žmonių sunkumais.
Toks požiūris dažnai tik didina vidinę įtampą. Net jei išoriškai atrodo, kad žmogus puikiai susitvarko su kasdienybe, viduje gali kauptis nuovargis, stresas ar emocinis išsekimas.
Psichoterapija gali padėti geriau suprasti savo reakcijas, emocijas ir elgesio modelius. Tai erdvė, kurioje žmogus gali saugiai kalbėti apie savo patirtis ir palaipsniui atrasti naujus sprendimo būdus.
Rūpestis savo psichine sveikata nėra silpnumo ženklas. Priešingai – tai atsakingas ir brandus sprendimas. Kaip pabrėžia Anastasija Bikova, tai žingsnis, leidžiantis nelikti vienam su sunkumais ir pradėti sąmoningai rūpintis savimi.
